𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXVI.

prasidedant vasarai nusprendžiau rasti šiek tiek laiko ir sugrąžinti šį darbelį, tačiau nežinau ar jis liks čia visam laikui:)

Kovo 26 diena, 2017 metai

14:23

Galbūt tai buvo blogo oro kaltė arba faktas, kad ta miesto dalis nebuvo itin mėgstama žmonių, tačiau tą popietę vaikinams apsilankius toje pačioje užkandinėje ji buvo beveik tuščia. Jos viduje buvo užimti viso labo keli stalai ir prie vieno iš jų sėdėjo asmuo, kuris buvo įsispraudęs į tamsiausią kampą, su baltomis ausinėmis ausyse ir be sustojimo kemšantis bulvytes. Prie lango sėdinti menka paauglių grupėlė tapo vaikinų galvos skausmu vos jie įėjo į vidų ir jų garsūs balsai bei beprotiškai įkyrus juokas pasiekė jų ausis.

Praėjus nemenkam laiko tarpui jie galiausiai galėjo atsisėsti prie vieno iš stalelių su menkiausiu maisto kiekiu kokį Angelo akys kada nors buvo regėjusios. Tajus nuolat versdavo jį valgyti kažką ir tą popietę matydamas vos du vienkartinius kavos puodelius ant apvalaus stalelio paviršiaus jis buvo ganėtinai sutrikęs. Semas jo akyse buvo pernelyg smulkus arba jį taip vertė atrodyti pernelyg dideli drabužiai, tačiau jis tikėjosi, jog vaikinas kažką užsisakys. Kažką kas nebūtų juoda kava be jokio cukraus ar kažko kas pasaldintų ar sumenkintų tikrąjį poveikį, kurį darė kofeinas.

- Aš Semas.- tylūs žodžiai paliko juodaplaukio lūpas jam spaudžiant savo rankas ir vis dar jaučiant šilumą, kuri sklido nuo jaunesniojo delno.-Samuelis Bleikas. Man dvidešimt treji ir prieš penkerius metus aš pabėgau iš savo gimtojo miesto su geriausiu draugu. Šiuo metu gyvenu studijoje, kurią įsigyjau kitą dieną po atvykimo čia, ir tai pirmasis kartas, kai savo noru kalbuosi su kažkuo kas nėra mano geriausias draugas per visus šiuos metus.

Žodžiai paliko Semo lūpas taip greitai, jog Angelas beveik nespėjo sugauti jų, tačiau vos jo smegenys suvirškino viską jis pakėlė akis ir leido šypsenai atsirasti jo veide.

- Studijoje?- klausimas išsprūdo pro paraudusias vaikino lūpas, kurios įgavo tamsesnį atspalvį vos jie įėjo į šildomą užkandinės patalpą. 

Jis negalėjo atitraukti savo žvilgsnio, visiškai nepaisydamas fakto, jog vyresnysis jautėsi kiek nejaukiai jausdamas tas mėlynas akis, kurios vėrė skyles jo kūne. Tačiau galbūt faktas, jog Semas ir vėl sugrįžo prie buvimo savimi patraukė vaikino akį. Nes nepaisant to, kad juodaplaukis ir vėl priminė gyvą lavoną jis vis dar turėjo savito grožio, kurį kiti ignoruodavo. Visi išskyrus Angelą, kuris pats neklausė savo ne itin sveiko proto, leisdamas sau pamesti visus likusius sveiko proto likučius, kurių buvo daugiau negu jis manė.

- Aš gyvenu ten.- nepaisant to, jog galbūt tai buvo tas momentas, kurio metu jis turėjo galimybę parodyti, šiuo atveju žodžiais, kas jis iš tiesų yra, Semas neišdrįso. Jis nenorėjo atstumti vienintelio žmogaus, kuris savo noru kalbėjo su juo, ir kuris nebuvo Hansas ar Rebeka. Semo gyvenimas neretais atvejais galėjo būti išvadintas lyg didžiausia nesėkmė, nes per visus dvidešimt trejus metus vaikinas nė karto nebuvo dirbęs normalaus darbo, kurį dirbdavo įprasti žmones, jis niekuomet nesistengė mokytis ar gauti kažką daugiau nei vidurinės išsilavinimą. Semas buvo toks kvailas ir beviltiškas, jog jis atsidavė savo troškimams ir svajonėms dievindamas savo darbą, tačiau nekęsdamas savęs.

Angelas norėjo paklausti priežasties kodėl ir visų kitų klausimų, kurie sukosi jo galvoje tą akimirką, išgirdus vaikino atsakymą, tačiau jis neleido sau ištarti jų balsu. Semo akių nuleidimas ir tas žvilgsnis, kuris apsistojo jose, buvo pakankamas įrodymas, jog jis neketina atsakyti į jokius klausimus.

Buvimas prie Semo prilygo tai ekstazei, kurią Angelas įsivaizdavo jausiąs tą akimirką, kai jis įveiks savo baimę. Brunetas nemokėjo mėgautis gyvenimu, tačiau kažkas kas užplūsdavo jo vidų jam stebint kaip vaikino ilgos blakstienos paliečia jo paakius jam užmerkus pavargusias akis, kaip jo skruostai įgaudavo raudoną atspalvį jam spoksant į Angelą kiek daugiau nei jis turėtų.

Angelui patiko būti prie Semo ir, tik galbūt, Angelui patiko Semas.

○ d e e p e n d ○

17•05•28