𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXIV.

Kovo 26 diena, 2017 metai

12:51

Tai buvo vienas iš tų momentų, kai Semas miegojo.

Kai greitai dvidešimt ketverių metų ribą peržengsiąs vaikinas užmerkė akis ir leido sau užmigti po keturių parų, kurias jis praleido su nesibaigiančiais juodos, karštos kavos puodeliais ir plačiai atmerktomis akimis, kurios slėpėsi po gigantiškais akiniais bei spoksojo į ryškų kompiuterio ekraną. 

Pabusdamas juodaplaukis tikėjosi susidurti su savo geriausio draugo veidu, nes kaip kad Hansas sakė, jis nepaliko jo vieno. Tai buvo pirmasis kartais, kai vaikinams teko išsiaiškinti kokiu būdu brangi Semo sofa išsiskleidžia, nes nebuvo jokio šanso, jog jie sutilptų ant jos, kai ji yra vienvietė. Tačiau mažiausiai vyresnysis vaikinas tikėjosi būti sutiktas tamsiaplaukio veido iš taip arti, jog jų kaktos lietėsi, o ilga ir tvirta jo ranka saugiai laikė jo liemenį. 

Tai nebuvo pirmasis kartas, kai jie atsidūria tokioje pozicijoje, tačiau nepaisant to kiek kartų tai bepasikartotų tai vis tiek buvo nemalonu. Jie buvo viso labo draugai, kurie yra darę dalykus, kuriuos reikėtų pamiršti ir niekuomet neiškelti į dienos šviesą. Nes vis dėlto devyniolika draugystės metų nešiojosi daugybę paslapčių ir seniai pamirštų momentų.

Praėjus keletui akimirkų po to, kai Semas atmerkė akis jis galiausiai prasibudo pakankamai, jog atsitrauktų kaip galėdamas toliau nuo Hanso, nes ta situacija vertė jį jaustis pernelyg nemaloniai. Taip nemaloniai, jog jo veidas pradėjo kaisti ir tai tik priminė jam tas plačias mėlynas akis, kurių jis nematė jau beveik savaitę.

Pakilti iš lovos nepažadinant Hanso buvo vienas sudėtingiausių dalykų, tačiau vos jis tvirtai atsistojo ant žemės palengvėjimo atodūsis paliko jo išblyškusias lūpas. Pažvelgęs į sofos pusę juodaplaukis įsitikino, jog jo geriausias draugas vis dar miega ir lėtais bei tyliais žingsniais nuėjo prie nedidelės spintos kitame kambario gale nei buvo jo darbo stalas. Atidaręs duris ir susiraukęs dėl menko gergždėjimo Semas nieko nelaukė ir išsitraukė pirmus pasitaikiusius drabužius. Vaikinas net nedrįso pagalvoti apie galimybę, jog pro sidabrines studijos duris jis išeitų su treninginėmis kelnėmis ir susiglamžiusiais marškinėliais, kurie buvo jo dydžio prieš kelerius metus, tačiau šiuo metu atrodė tokie dideli, jog jis skendo juose.

Semas nemėgo naudotis dušu, nes tai išsvaistydavo nemažą dalį jo laiko, jis nemėgdavo žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje rengdamasis ir mėgindamas susitvarkyti šusnį plaukų ant savo galvos, kurie niekuomet nepakluso jam. Semas buvo pati tikriausia netvarka ir jis mėgavosi tuo. Iki šiol.

Nes tą rytą jis praleido trigubai ilgesnį laiko tarpą vonios kambaryje pasinaudodamas dušu, apsirengdamas bent kiek padoriau nei įprastai ir stengdamasis atrodyti lyg gyvas ir kvėpuojantis žmogus, o ne lavonas ką tik prisikėlęs iš savo kapo. Nors tai jam ne itin pavyko, nes vaikinas garderobas susidėjo ir daugybės niūrių ir plačių drabužių. Net juodi džinsai, kuriuos jis nešiojo visuomet ir kurie ankščiau puikiai apglėbdavo jo kojas, šį rytą atrodė pernelyg dideli ant jo kūno.

Ir galbūt maža dalis Semo proto galiausiai suvokė ką jis daro. Kaip su kiekvienais praleistais pusryčiais, pietumis ir vakariene jis žudo save. Kaip su kiekviena bemiege naktimi jo kūnas nyksta vis labiau ir, jog po keleto tokio rėžimo savaičių iš jo bus likę viso labo kaulai ir oda.

Ir tik galbūt Semas tai suprato jau seniai, tačiau prisipažinti, jog vienintelė priežastis kodėl jis tapo toks engiamas ir atgrasus kitų akims buvo jis, buvo pernelyg sudėtinga. Jog jis buvo savo klaidų kaltininkas ir vienintelis, kuris žudo save.

Ištrūkęs iš savo minčių, kurios šaltais ir ilgais pirštais pradėjo gniaužti jo gerklę jam spoksant į save veidrodyje bei akimis apdorojant tamsius ratilus, raktikaulio ir žandikaulio linijas ryškesnes nei jos turėtų būti ir akis, kurios buvo tokios tamsios, jog veik priminė juodą spalvą, jis lėtai perėjo visą kambarį nuo stalo pagriebdamas savo telefoną bei žvilgteldamas į Hansą, kuris vis dar miegojo.

Semas išėjo pro duris labiau susisiausdamas į juodą megztinį bei uždarydamas jas po savęs. Jis jautėsi ganėtinai blogai taip palikdamas savo geriausią draugą, tačiau jis žinojo, kad jis supras.

Jis supras, nes dienos pabaigoje Hansas tikėjosi, jog jo geriausias draugas bent pasistengs susikurti savo gyvenimą, kuris nesisuktų tik apie muziką ir savęs naikinimą. Gyvenimą, kurio Semas iš tiesų nusipelnė nepaisant to kokia vaikštanti problema jis buvo, su kiekvienu savo žingsniu palikdamas tamsius ir niūrius pėdsakus už savęs. Išskyrus brunetą, kuris su savo plačia šypsena, buvo ryškesnis už kylančios ryto saulės apšviestą, skaidrų jūros vandenį.

○ d e e p e n d ○

17•05•07