𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XX.

Kovo 19 diena, 2017 metai

9:36

Tai buvo pirmasis kartas, kai Angelas patyrė miegojimo lauke malonumą. Jog jis buvo užmigęs ant to paties kieto suoliuko, atsirėmęs į tą pačią grublėtą akmeninę sieną su puikiausiu vaizdu į bauginančią jūrą jis suvokė vos pramerkęs akis, jis buvo priverstas susidurti su ryškia ir kylančia ryto saule. Pirmąją akimirką vaikinas pradėjo to gailėtis, tačiau tai greitai dingo vos jis pajuto kažką švelnaus ir malonaus kutenančio jo skruostą. Pasukęs galvą į kairiąją pusę jis susidūrė su juoda plaukų kupeta, kuri priklausė galvai, patogiai besiilsinčiai ant jo peties.

Angelo melsvos akys pirmą kartą iš taip beprotiškai arti pamatė juodas ir nuo vėjo virpančias vyresniojo blakstienas ir koks iš tiesų nuovargio išvagotas vaikino veidas buvo. Nepaisant keleto randelių ir neryškių apgamų, kurie puikavosi ant jo odos jis vis dar buvo beprotiškai gražus Angelo akyse. Su tamsiais ratilais po jo akimis, su menkai pravertomis lūpomis, pro kurias sklido tylūs atodūsiai ir suglamžytais drabužiais jis vis dar buvo gražus.

Angelas buvo savanaudis ir tai jis suvokė vos vietoje to, jog pažadintų vaikiną tyliai ir patogiai miegantį ant jo peties, jis toliau sėdėjo tiesiog žiūrėdamas į jo ganėtinai vyriškų bruožų veidą, net jeigu tai nesunaikino fakto, jog Semas atrodė daug jaunesnis tuomet, kai jis buvo užmerkęs akis ir visiškai atsipalaidavęs negu tomis akimirkomis, kai jo veidas būdavo surauktas, o pro lūpas sklisdavo nepasitenkinimu perpildyti žodžiai.

Jog Semas pabustų prireikė visų trisdešimt trijų minučių, kurių kiekvieną akimirką aštuoniolikmetis praleido žiūrėdamas į tai kaip pakilusios saulės spinduliai atsimušė į jo blyškią, tamsoje popieriaus baltumą įgavusią, odą. Vaikinas kone spindėjo saulės šviesoje ir galbūt tai buvo tie patys saulės spinduliai, kurie privertė jį pakelti sunkiai, po šešių valandų miego, veikiančią ranką ir patrinti savo veidą, lėtai pakeliant galvą nuo nutirpusio bruneto peties.

Semas vis dar nebuvo pratęs prie savo atsinaujinusio miego tvarkaraščio, tad keletą akimirkų jis sunkiai gaudėsi aplinkoje ir tą pasimetimą mėgino paslėpti rankomis braukdamas per kiek užtinusį veidą, kuris buvo menkai įraudęs nuo saulės šilumos ir šalčio, kuris tvyrojo, nes oras prie pat vandens buvo daug vėsesnis nei mieste.

Galiausiai vyresniojo akys pakilo jam pažvelgus į dešiniąją pusę ir pajutus nemenką sutrikimą vos jis susidūrė su mėlynomis akimis, kurios žvelgė į jį su neįskaitoma emocija liepsnojančia jose. Tokia, kurią juodaplaukis pažinojo, tačiau negalėjo įvardinti.

Semui prireikė keleto minučių, jog jis pabustų iš savo transo ir apsižvalgytų aplinkui atitraukdamas savo žvilgsnį. Vos suvokimas smogė į jo išvargintas smegenis jis garsiai atsiduso ir atsirėmė į sieną už jo, prisitraukdamas kojas, kurios gulėjo ant suoliuko priešais jį, sukryžiuotos į ne itin patogią poziciją, bei prabildamas.

- Atsiprašau.- tylus žodis išsprūdo pro jo nuo šalčio suskeldėjusias lūpas, kurias jis buvo priverstas suvilgyti liežuviu. Angelo veide atsirado menkas susiraukimas, kurio šį kartą nepakeitė šypsena, tačiau jaunesnysis nepastebėjo to. Nepastebėjo to, jog jo akys nebežibėjo kaip įprastai.- Tau turėjo būti nepatogu ir-

- Viskas gerai.- žodžiai išsprūdo pro vaikino paraudusias lūpas jam palinkus į priekį ir atidžiau pažvelgus į dvidešimties metų ribą peržengusio vaikino veidą. Jo akys susitelkė ties aštriu žvilgsniu, kuris puikiai derinosi su paraudusiais vaikino skruostais, ir mažu, menkai matomu apgamu tiesiai po jo kairiąją akimi. Tylus kosulys išsprūdo pro Semo lūpas jam pasijutus nejaukiai dėl tokio vaikino žvilgsnio.

Angelas negalėjo suvaldyti savęs. Galbūt tai buvo faktas, jog jau antra diena jo kraujas buvo visiškai švarus ir jis net negalvojo apie baltas tabletes, stovinčias jo vonios spintelėje. Jo mintys buvo laisvos ir jis nebuvo apribotas nematomų ribų, kurios neleisdavo jam laisvai kvėpuoti. Galiausiai Angelas galėjo būti savimi, giliai įkvėpti ir nesijaudinti dėl to kokias pasėkmes tai gali sukelti.

Jis žinojo, jog tai bus katastrofa. Jog jis yra katastrofa ir, jog tai neatneš nieko gero. Šį kartą jis nebuvo našlaičių namuose, kuriuose jis būdavo stebimas visą parą. Šį kartą Angelas buvo laisvame ir atvirame pasaulyje, kuris jį gąsdino, tačiau dabar jis juto pagundą. Pagundą išbandyti viską kas tik įmanoma ir sužinoti viską kas jį taip baugino ir neleido naktimis sumerkti akių.

Tikrasis Angelo veidas lėtai kovojo dėl savo kelio į paviršių, norėdamas išvysti dienos šviesą ir pats vaikinas nesuvokė, jog tai gali būti pražutinga jam pačiam.

- Kiek valandų?- klausimas išsprūdo pro vyresniojo lūpas jam nuleidus kojas ir pajutus menką skausmą jose, nes net jis pats neįsivaizdavo kiek ilgai jie išsėdėjo toje pozicijoje.

Ir Semas turėjo pripažinti, kad tai buvo malonu. Malonu pabusti jaučiant silpną vanilės ir medaus kvapą sklidantį nuo jaunesniojo vaikino kaklo odos, kuris kuteno jo nosį, jam laikant savo galvą ant ganėtinai kaulėto peties, kurį suminkštino storas megztinis dengęs viršutinę bruneto kūno dalį. Ir jis galėjo jausti tų mėlynų kristalų žvilgsnį įsmeigtą į save keletą akimirkų prieš jo kūnui pradedant funkcionuoti, o akims lėtai atsimerkus.

- Nežinau, tačiau esu tikras, jog jau seniai turėjau būti mokykloje.- Angelas negalėjo atitraukti savo žvilgsnio.

Semas atrodė neįtikėtinai ir jo žvilgsnį dar labiau traukė faktas, jog vaikino veido nedengė akiniai, tad dabar jis galėjo matyti visus jo bruožus pakankamai ryškiai. Tai kaip jo skruostikauliai išryškėjo lygiai taip pat kaip ir raktikaulis kas įrodė, jog vaikinas buvo pernelyg smulkus savo amžiui. Tai kaip jo akys atrodė daug gyvesnės, kai jos nebuvo dengiamos skaidraus stiklo. Kiekvienas trūkumas, kuris padarė tą Semą, kuris buvo įvardijamas kaip netobulumų rinkinys atstumiantis visus, padarė jį beprotiškai gražų vaikino akyse. Ir galbūt Angelas buvo aklas, kadangi retas asmuo susižavėdavo juodaplaukiu, tačiau jis rado kažką tokio kas vertė jį negalėti atitraukti žvilgsnio.

Nė vienas iš jų nesivargino ištarti nė žodžio vyresniajam lėtai pakilus nuo kieto suoliuko, kuris vertė jo kūną menkai skaudėti iki tol kol po keleto judesių jis prajudino savo apmirusius kaulus ir visu kūnu atsisuko į brunetą, kuris sėdėjo toje pačioje pozicijoje. Šį kartą jauname vaikino veide nebuvo šypsenos, tik tamsus, ryškių akių žvilgsnis. Menkas linktelėjimas buvo viskas ką Semas galėjo padaryti, nes jo lūpos neketino prasiverti jam sutikus Angelo akis, o kūnas visiškai nejudėjo.

Apsisukęs ir pasišalinęs iš tos vietos kaip galėdamas greičiau vaikinas nežinojo kas jo laukia.

Jog duobė, kurią jis išsikasė sau, greitai bus užpildyta pačio jo egzistencija, nes galbūt Angelo išorinis grožis ir menkai atsiskleidžiantis vidinis žavesys apakino jį, nes jis nematė į kokį chaosą jis save įtraukia.

○ d e e p e n d ○

17•04•19