𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXXIII.

Balandžio 8 diena, 2017 metai

10:13

Angelas įprato rytus leisti Semo mažoje studijoje, tad pabudęs ten šį rytą jis nebuvo nei sutrikęs, nei pasimetęs. Viskas vyko lygiai taip pat kaip ir praėjusias dienas, nes jaunesnysis buvo pabudintas nestipraus papurtymo už jo peties, jo akys susidūrė su Semo veidu ir tai buvo tas dalykas, kuris buvo kiek kitoks. Juodaplaukis nesišypsojo vietoje to tuščiai žvelgdamas į jį ir leisdamas suprasti, kad jie ir vėl eis link tos kavinės visai netoliese.

Visiška tyla, nesilaikymas rankomis ir šalta aura sklindanti nuo Samuelio buvo vieninteliai dalykai lydėję juos ten. Angelas norėjo paklausti. Jis norėjo paklausti kas pasikeitė taip beprotiškai stipriai, jog žodžiai kuteno jo gerklę ir sukosi ant liežuvio galo, tačiau veido išraiška perėmusi vyresniojo veidą šį rytą buvo vienintelis dalykas stabdantis jį nuo jo troškimų išsipildymo. Jis nedrįso prasižioti net tam, jog įkvėpti bijodamas susidurti su pilkomis akimis veriančiomis skyles jo kūne.

Angelas nenorėjo priversti pasirodyti tos Semo pusės, kurios jis vis dar nematė ir nebuvo susidūręs.

Nepaisant nemalonios atmosferos, kuri tvyrojo tarp jų visą rytą, juodaplaukis vis tiek atidarė duris jaunesniajam, nepamiršdamas savo neseniai pasirodžiusių manierų bei sumokėjo už viską.

Angelas negalėjo pakęsti šio ryto. Jo mintys tegalėjo grįžti prie to momento, kai tie žodžiai išsprūdo pro jo lūpas vakarykštį vakarą. Ne, Angelas to nesigailėjo. Turėdamas progą jis paklaustų to paties dar kartą ir nesiliautų to iki to momento, kai gautų norimą ir teigiamą atsakymą. Jis nesuvokė kaip stipriai jis iš tiesų nori šio dalyko iki jo protas nusprendė už jį ir dabar jis neketino pasiduoti. Bent kartą savo trumpame gyvenime vaikinas žinojo ko jis iš tiesų trokšta ir dabar jis neketino paleisti tos svajonės, kuri buvo juodaplaukis vaikinas sėdintis prieš jį, šalia jų įprasto staliuko.

- Aš nemėgstu verkti.- tylūs žodžiai paliko juodaplaukio lūpas jam pažvelgus į brunetą, kuris iki šiol bijojo net žvilgtelti į jo pusę nežinodamas kokio atsako jo žvilgsnis gali sulaukti. Jis nebijojo Semo, tačiau neprognozuojama ir sunkiai suvokiama vaikino asmenybė jį ganėtinai gasdino.

Ir vis dėlto jam pakako to vieno sakinio, jog jis suvoktų kokia iš tiesų buvo ta tylėjimo priežastis. Nes jis galėjo matyti paraudusias vaikino akis, kurios išdavė kokią daugybę ašarų jis išliejo. Net norėdamas žinoti to priežastis jis nedrįso prasižioti ir paklausti. 

Galiausiai Angelas drąsiai pažvelgė į vyresnįjį susidurdamas su jo įprastai suveltais plaukais, pavargusiomis akimis ir vangiu žvilgsniu veriančiu jo kūną. Brunetas bijojo savo juntamų emocijų, kurios virė jo viduje jam žvelgiant į tą asmenį, kuriam jis jautė nepaaiškinamus jausmus. Semas buvo vyresnis. Vaikinas jau seniai peržengė dvidešimties metų ribą, žinojo ką reiškia gyvenimas, žinojo kaip reikia išgyventi ir buvo patyręs. Velnias, Semas buvo suaugęs vyras kol tuo tarpu Angelas vis dar drebėjo pagalvojęs apie tai kokią atsakomybę jis turės prisiimti už save vos baigęs vidurinę, po keleto mėnesių. 

Jiems nepastebint, kaip kad Angelas manė, kavinė po truputį pildėsi vis naujiems žmonėms užsukant į vidų ir užsisakant skirtingus gėrimus bei užkandžius. Brunetas to beveik nepastebėjo, nes jis buvo pripratęs prie didelių žmonių minių, nes didžiausią savaitės dalį jis praleisdavo vidurinėje, tačiau Semas įsitempdavo kiekvieną akimirką vos naujas asmuo įžengdavo pro įstiklintas kavinės duris. Jo kvėpavimas pradėjo trūkčioti vos paskutinis stalas, tiesiai už jo nugaros, buvo užimtas keleto už brunetą jaunesnių paauglių, kurių skleidžiamas triukšmas turėjo pagyvinti visą patalpos vidų, tačiau visa maišatis tiesiog privertė juodaplaukio širdį plakti beprotiškai greitai, šalto prakaito lašeliams susidarant ant jo kaktos.

Semas negalėjo kvėpuoti.

Jis jautėsi taip lyg patalpos sienos traukėsi ir neilgai trukus jis bus suspaustas tarp jų. Vaikinas nebegalėjo įkvėpti ir net šiltos kavos puodelis tarp pirštų nepadėjo jam. Juodaplaukis jautėsi dusinamas, kai tokia galybė žmonių sukosi aplink jį. 

- Semai.- švelnus ir vos per visą patalpos triukšmą girdimas Angelo balsas pasiekė jo ausis vaikinui negalint pakelti akių. Jo rankos drebėjo, tad jis buvo priverstas nuleisti puodelį besiilsintį tarp pirštų ir bent pamėginti įkvėpti kas jam nepavyko. Panika apėmė visą vaikino kūną ir sėdėjimas toje kėdėje atrodė nebeįmanomas, tačiau Semo kojos atsisakė bendradarbiauti ir įkalino jį toje pozicijoje.

- Čia pernelyg daug žmonių.- kone negirdimi žodžiai paliko drebančias ir išbalti spėjusias lūpas, Angelo ausims netrukus jų sugauti ir pakilti nuo kėdės. Jis paliko šiltos arbatos puodelį ant stalo prieidamas prie juodaplaukio bei stengdamasis neparodyti savo jaudulio, nes net tokioje situacijoje jis suvokė, jog tai tikriausiai bus vienas iš nedaugelio atvejų, kai jis gaus galimybę sukurti bet kokį kontaktą su vyresniu vaikinu. 

Angelo rankos drebėjo jam suėmus vyresniojo plaštaką ir privertus jį pakilti nuo kėdės. Du šilti puodeliai buvo palikti ant stalo vaikinams patraukus prie durų bei greitai išėjus pro jas. Vos atsidūręs vėsiame, tačiau gryname ore nedidelėje gatvėje, kurioje nebuvo tiek daug žmonių kiek kavinės viduje, Semas giliai įkvėpė ir žengė žingsnį į priekį atsirasdamas priešais jaunesnį vaikiną, kuris žiūrėjo į jį neatitraukdamas akių. Angelo dantys sugavo jo apatinę lūpą jam stipriai suspaudus ją ir giliai įkvėpus bei pamėginus sukaupti pakankamai drąsos, jog jis galėtų žengti tą žingsnį, kuris vertė jo kojas drebėti, o kvėpavimą trūkčioti. 

Jis jaudinosi, nes vis dėlto tai buvo Semas, kuris iš pirmo žvilgsnio nepakentė jokio kontakto ar santykio su žmonėmis, kurių jis nepažinojo.

Stipriau suspaudęs vyresniojo plaštaką, kurią jis vis dar laikė, Angelas žengė žingsnį į priekį ir stengdamasis nepasiduoti savo dvejonėms stipriai rankomis apsivijo vyresniojo kaklą. 

Jis girdėjo ir juto tai. Girdėjo kaip sutrūkčiojo Semo kvėpavimas ir kaip jis įsitempė vos pajutęs šiltą jaunesniojo kūną prisispaudžiantį prie jo. Tačiau jis nedvejojo. Juodu megztiniu apgobtos vaikino rankos apsivyniojo aplink Angelo liemenį jam giliai įkvėpus ir lėtai paslėpus savo veidą jaunesniojo kakle. Galiausiai nedidelis jų ūgio skirtumas suteikė pranašumą brunetui, nes jis galėjo jausti šiltą Semo kvėpavimą atsimušantį į jo kaklą, kuris siuntė šiurpą jo kūnu ir galybę neįvardijamų emocijų širdimi.

Ak, ir Angelas brido be galo giliai į visiškai kitokią jūrą nei ta, kurios jis paniškai bijojo. Jis kone skandino save jausmuose leisdamas sau daryti dalykus, kurie nepaisant to, jog buvo legalūs nebuvo galimi. 

○ d e e p e n d ○

17•06•20