𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXII.

Kovo 25 diena, 2017 metai

20:41

Hansas buvo pasimetęs.

Galbūt turėti netikros vilties buvo kvaila, tačiau matydamas kaip jo geriausias draugas keletą savaičių kone visą savo laiką praleidžia išorėje, retkarčiais nesivargindamas grįžti ir naktį, vertė jį atsipalaiduoti ir pradėti galvoti, jog galbūt Semas nėra toks beviltiškas ir pernelyg užsidaręs.

Tačiau visos jo viltys ir apmąstymai žlugo vos kone visą pastarąją savaitę juodaplaukis praleido tame pačiame kambarėlyje, visus patalus ir pagalvę paslėpęs giliai nedidelės spintos dugne ir pamiršęs ką reiškia žodis valgyti. Jis buvo pernelyg susitelkęs ties faktu, jog sutartis gulinti ant stalo kampo buvo tokia svarbi ir reikalavo jo atlikto darbo iki nustatytos datos.

Semas užsivėrė ir pasislėpė po visomis spynomis, kurių dalis jau buvo atrakinta tos šviesios ir plačios šypsenos, su mažomis duobutėmis skruostuose. Juodaplaukis vaikinas sugrįžo ties tuo kas buvo jo pragyvenimo šaltinis, nors iš tiesų žudė jį. Jis nemiegojo keturias paras, leisdamas ratilams po akimis vėl įgauti tamsią, kone juodą, spalvą. Visa gyvybę suteikianti odos spalva, kurią jis įgavo dėl kiek susitvarkiusio valgymo tvarkaraščio, buvo dingusi ir jo oda vėl švytėjo lyg naujas ir rašalo nepaliestas, baltas popieriaus lapas.

Semas atrodė lyg miręs.

Ir Hanso jaudulys augo su kiekviena akimirka, kai jo akims teko regėti tą vaizdą kaip jo geriausias draugas buvo sutrinamas sunkios naštos, kurios jis negalėjo atsisakyti, nes tam jis išsvaistė svarbiausius savo gyvenimo metus. Metus per kuriuos Hansas sugebėjo susirasti darbą, merginą ir įsigyti gyvenamąją vietą, kurioje jis galėtų kurti savo ateitį. Kol viskas ką Semas padarė tai sukūrė tokia nesuskaičiuojamą galybę žodžių ir melodijų, kurios niekuomet nepasieks viešumos. Kurios bus girdimos tik tame mažame kambaryje su keletu langų, kurie visuomet būdavo užgožti išskleistų žaliuzių, kurios neleido pakliūti dienos šviesai ir saulės spinduliams.

- Užsukau į tą naują tailandiečių kavinę netoliese pakrantės ir nupirkau mums maisto. Naktį ketinu praleisti su tavimi, nes Rebeka išvyko pas savo tėvus ir grįš rytoj vakare.- Hanso balsas pasiekė vyresniojo ausis jam net nesivarginus atsimerkti akių, jo ausims vis dar gaudant kiekvieną ką tik sukomponuotos melodijos garsą laukiant tų klaidų, kurios kirstų per jo ausis taip stipriai, jog jis tučtuojau ištaisytų jas.

Tačiau to nebuvo.

Ir Semas galėjo galvoti tik apie tai, jog jis apkurto, nes retais atvejais jam pavykdavo iš tiesų sukurti kažką tokio kas skambėtų taip tolygiai ir maloniai, jog jis galėtų mėgautis tuo. Jo perfekcionizmas vėl rado kelią į jo neapsaugotą protą užimdamas kiekvieną kampelį, kuriame vis dar buvo likusių minčių apie Angelą. Angelą, kuris neseniai įžengė į šį pasaulį ir slapta tikėjosi, jog Semas bus dalis jo.

Deja, jo slapti troškimai ir liko tokiais, nes nė vienas iš vaikinų nesivargino pasirodyti ant medinės pakylos, su vaizdu į kvapą atimančią, banguojančią jūrą.

- Ketini ignoruoti mane?- jaunesnysis klestelėjo ant sofos, maišelius su maistu padėdamas ant visiškai tuščio stalelio.- Semai.- plačios rudaplaukio akys pažvelgė į jo geriausią draugą, kuris nesiteikė pajudėti. Jo pilkšvos akys vis dar buvo užmerktos, o jo kūnas sukritęs kėdėje, kuri privertė jį atrodyti dar smulkesnį. Susiraukimas atsirado Hanso veide jam galint jausti nerimą lėtai susikaupiantį jo skrandyje.

Nepaisant to, jog Semas buvo įpratęs nevalgyti ilgą laiko tarpą ne kartą buvo pasitaikęs toks kartas, kai užėjusi Rebeka ar Hansas rasdavo jį be sąmonės. Ir galbūt juodaplaukio paniška baimė žmonėms vis dar leido jam neapsilankyti ligoninėje.

Semas žinojo kas jo lauktų. Jis žinojo, jog galbūt jam tektų praleisti ne vieną dieną baltoje palatoje ir net išėjus vartoti vaistus ir susitvarkyti savo mitybos tvarkaraštį. Jis nenorėjo daryti to kas jam nepatiko. Vaikinas nekentė būti verčiamas daryti kažką kas jį vertė jaustis nemaloniai.

Būtent todėl jis sėdėjo viduje nedrįsdamas išeiti į viešumą.

Didelės minios jam kėlė baimę, bendravimas su nepažįstamaisiais jam kėlė baimę, žmonės jam kėlė jam baimę.

Ir galbūt viskas ko Semui reikėjo buvo tas nedidelis pastūmimas iš nugaros, kuris paragintų jį tęsti savo gyvenimą, o ne kirmyti vienoje vietoje laukiant kol galbūt kada nors kažkam rūpės pakankamai, jog jį išgelbėtų.

Hansas greitai pakilo nuo patogios sofos ir pasiekęs stalą apėjo jį pasilenkdamas ir ranka paliesdamas smulkų juodaplaukio petį. Jis papurtė jį pakankamai stipriai, jog plačios Semo akys greitai atsimerktų jo rankoms sugriebus ranktūrius ir ištiesus savo sustingusį kūną.

Keletas neaiškių žodžių paliko jo lūpas jam kelis kartus sumirksėjus ir viena ranka perbraukus per veidą. Hansas atsiduso iš palengvėjimo vos jis suvokė, jog pastarasis tiesiog miegojo. Nepaisant to, jog Semo miego tvarkaraštis buvo sumautas visą laiką tai buvo pirmasis kartas, kai jis užmigo savo darbo metu.

- Maniau, jog tu miręs.- jaunesnysis sumurmėjo apsisukdamas ir grįždamas prie sofos bei atsisėsdamas į tokią poziciją, iš kurios jis galėjo matyti visą Semo stalą ir patį vaikiną.

- Deja.- atodūsis paliko išblyškusio vaikino lūpas jo balsui nuskambėjus su didele nuovargio gaidele. Ir kaip stipriai jis norėjo tiesiog atsigulti ant savosios sofos ir užmigti, bent akimirkai pamiršdamas tą darbą, kuris kone griaužė skylę jo gerklėje jam beprotiškai stipriai norint rėkti dėl viso nuovargio, streso ir viso kito kas susikaupė jo viduje.

- Tau reikia pavalgyti, išsimiegoti ir aš prisiekiu, jog jeigu tu nepadarysi to aš suplėšiu tą prakeiktą sutartį, Semai.- Hanso balsas pasiekė juodaplaukio ausis jam pakėlus akis, kurias ir vėl užgožė tamsūs ratilai, į savo geriausią draugą ir leidus atodūsiui išsprūsti pro lūpas. Jis pakilo nuo kėdės lėtu žingsniu nueidamas prie sofos ir klesteldamas visai šalia tamsiaplaukio. Taip arti, jog jų keliai lietėsi, o smulkus pastarojo petys susilietė su tvirta Hanso krūtine jam pasilenkus ir paėmus vieną iš maišelių bei prisitraukus jį prie savęs.

Semas tiesiog paklausė jo neketindamas prieštarauti ar atsikalbinėti. Jis žinojo, jog tai buvo viso labo rūpestis. Jog tai buvo tas momentas, kurio jis taip laukė. Kažkas rūpinuosi juo ir norėjo ištraukti jį iš šios duobės, kurią jis pats gilino su kiekviena bemiege naktimi.

Ir ak, kaip stipriai Semas norėjo turėti stipresnę valią ir atsisakyti šito žudančio gyvenimo tikslo, tačiau jis neturėjo ir negalėjo. Ir jis buvo pasirengęs skęsti savo paties sukurtame pasaulėlyje iki ateis jo galas.

○ d e e p e n d ○

17•04•29