𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXXI.

Balandžio 7 diena, 2017 metai

15:24

Galbūt Hansas pavydėjo.

Galbūt jis pavydėjo to kokį didelį dėmesį iš jo geriausio draugo gavo nepažįstamas paauglys staiga pasirodęs jo gyvenime. Galbūt jis pavydėjo jam, nes pastaruosius penkerius metus tai jis buvo tas vienintelis asmuo, kuriam Samuelis šypsojosi, vėlai naktimis pasakodavo apie savo tikslus ir svajones, rodydavo naujai sukurtas melodijas, tyliai jam sudainuodavo savo dainų žodžius. Jis buvo tas vienintelis asmuo vyresniojo vaikino gyvenime.

Tad galbūt jis iš tiesų jautė nemenką pavydą tam vaikinui, kuris staiga pasiglemžė visas jo geriausio draugo šypsenas, žvilgsnius ir žodžius. Ir jeigu dėl to Hansas buvo savanaudis jis neketino priekaištauti.

Nes jis galėjo būti didžiausias savanaudis ir egoistas, kai tai siekė jo geriausią draugą, su kuriuo jis praleido visą savo gyvenimą ir neketino dalytis su kažkuo kas to nevertino.

- Ketini susitikti su juo šiandien?- pastatęs vienkartinį kavos puodelį ant didžiojo stalo Semo studijoje jis rankomis įsirėmė į kietą ir ganėtinai aštrų kraštą bei pažvelgė į juodaplaukį, kuris kilstelėjo akis nuo kompiuterio atsidusdamas ir užverdamas jo ekraną. Kažkas vyresniojo žvilgsnyje buvo kitaip ir jis nenorėjo to parodyti. Būtent todėl jo akys žvelgė žemyn jam net nepaėmus kavos, kas būdavo pirmasis jo veiksmas vos Hansas pasirodydavo čia.

Ir pastaruoju metu tai būdavo kiekviena diena, nes vaikinas buvo pernelyg susirūpinęs ir iš dalies savininkiškas, jog galėtų taip paprastai paleisti savo geriausią draugą ir leisti kažkam įsilieti į jo gyvenimą be jokių problemų.

- Tiesą sakant pastarąją savaitę Angelas ateidavo čia.- pakėlęs akis ir pažvelgęs į savo geriausio draugo veidą jis galėjo matyti Hanso akis išsiplečiant, tačiau neilgai trukus jo veide atsirado susiraukimas. Ir galbūt tą akimirką stipri Samuelio aura dingo, nes jis pasijuto smulkesnis už jaunesnį vaikiną. Faktas, jog jis iš tiesų bijojo sulaukti jo nepritarimo gąsdino jį patį. Nes dvidešimt trijų metų vaikinas nenorėjo būti priklausomas nuo to ką mano kiti žmonės. Jis bijojo būti priklausomas, nes tuomet net menkiausias jo veiksmas, judesys reikalaus kažkieno pritarimo.

- Tu šaipaisi iš manęs?- galbūt Hanso balsas išėjo daug šiurkštesnis negu jis norėjo ar planavo, tačiau jis negalėjo suvaldyti tų žodžių, kurie lyg nuodai išsprūdo pro jo lūpas, įkeldami vaikinui, vis dar sėdinčiam ant tos pačios kėdės. Semas nuleido galvą leisdamas savo dantims įsikąsti į jo apatinę lūpą bei tokiu būdu sutrukdydamas sau kalbėti.

Jis nenorėjo balsu išreikšti to ką jis iš tiesų jautė apie savo šį sprendimą. Nes jis žinojo, kad tai buvo gera idėja kadangi faktas, jog jaunesnysis visuomet plačiai šypsodavosi vos įžengęs į šį kambarį buvo pakankamas, jog Semas būtų laimingas ir nesigailėtų davęs jam prieigą ateiti čia bet kuriuo paros metu, kai jis to norėjo. Tačiau nepaisydamas šio leidimo ir galimybės jis vis tiek pasirodydavo tik tam tikrą valandą, su ta pačia šypsena nepriekaištingame veide.

- Nematau tame nieko blogo-

- Tu tikrai manai, jog tai yra rimtas susidomėjimas? Sakei man, jog jis gražus ir aš esu tikras, jog jam patinka merginos. Nebūk kvailas, Semai. Jis niekuomet nesusidomėtų kažkuo tokiu kaip tu.- Hansas atsitraukė nuo stalo stebėdamas savo geriausio draugo veidą ir galbūt viena sekundės dalele jis pasijuto kaltas dėl to ką pastebėjo. Nes per visus dvidešimt vienerius metus jis nematė to su tuo tą akimirką susidūrė jo plačios akys.

Hansas buvo matęs kaip Semas verkia, tačiau tai būdavo be galo retai, nes priversti verkti kažką tokio kaip jis buvo kone neįmanoma. Ir tą akimirką, kai jis pastebėjo tą stiklinį žvilgsnį vaikino akyse jis nesigailėjo to. Nes galbūt kažkas artimas turėjo pasakyti jam tai, jog jo gyvenimo būdas neturėjo beveik jokių teigiamų pusių. Nepaisant to, jog šiuo metu vaikinas turėjo pasiekęs kažką, tai tebuvo mažas žingsnis nueitas per penkerius metus.

Ir Hansas jautėsi taip lyg tai jis turėtų būti tas žmogus, kuris ištars tuos žodžius ir privers jį susivokti, kad juodaplaukiui reikia normalaus darbo ir gero smūgio, jog jis sugrįžtų į realybę.

- Tau nereikia priminti man kokia nesėkmė yra mano gyvenimas.

Tą akimirką, kai visiškai kitoks vyresniojo balsas pasiekė jo ausis brunetas pasijuto taip lyg ant jo kūno būtų užpiltas gigantiškas kibiras šalto vandens. Samuelio balsas buvo šaltas it ledas ir perskrodė jo odą tik įkaitinta adata priversdamas įsispoksoti į tą veidą, kuris buvo dengiamas akinių, tačiau net jie negalėjo paslėpti tos veido išraiškos, kuri buvo ganėtinai bauginanti ir vienintelis dalykas sušvelninęs ją buvo ašaros besiritančios jo skruostais taip greitai, jog jaunesnysis nespėjo skaičiuoti jų.

Šitiek draugystės metų padėjo Hansui suprasti koks šiuo metu yra didžiausias jo geriausio draugo troškimas, tad nieko nelaukęs jis sumurmėjo tylų "viso" ir apsisuko. Keletas žingsnių, durų atsidarymas, trenksmas ir Semas liko visiškai vienas.

Visiškai vienas su savo ašaromis, kurios drąsiai ritosi skruostais, drebančiomis rankomis, kurių pirštai glaudėsi prie jo apnuogintos kojų odos, bei pulsuojančiu galvos skausmu.

Visiškai vienas su savo sumauta realybe ir viltimi, jog Angelas buvo kažkas daugiau nei paprastas praeivis jo gyvenime.

○ d e e p e n d ○

17•06•15