𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXXII.

Balandžio 7 diena, 2017 metai

21:52

Žodis, jog Angelas buvo laimingas visiškai neapibūdino jo būsenos. Vaikinas skendėjo ekstazėje, kai tą patį eilinį vakarą jo kojos nešė jį link tos studijos, kurią jis slapta beprotiškai mėgo, nes tas smulkus kambarys buvo daug jaukesnis nei su juo palyginus didelis Tajaus butas. Jis jautėsi daug geriau sėdėdamas ant beprotiškai minkštos sofos, nedidelę dalį laiko skirdamas tiesiog spoksojimui į vyresnįjį vaikiną, kuris lėtai ir aiškiai kalbėdavo apie kiekvieną melodiją, kuri sklido iš jo kompiuterio.

Net jeigu Semas neparodė to be galo akivaizdžiai ir mėgino slėpti jis didžiavosi kiekvienu garsu, kurį jis sukūrė, ir žodžiais priderintais prie jo. Ir Angelas negalėjo būti laimingesnis ypač tuomet, kai jis matė kaip pastarosiomis dienomis juodaplaukis nebemėgino slėpti savo šypsenos, kuri vertė bruneto širdį nusiristi iki jo kojų pirštų galų. Jis buvo visiškai pametęs galvą dėl dvidešimt trijų metų vaikino, kuris neturėjo nieko apart savo svajones, ir jis nesigailėjo to nė trupučiu.

Įžengęs pro tas pačias duris pasinaudodamas raktu, kurį jam patikėjo vyresnysis, ir užkilęs laiptais jis patraukė prie tų sidabrinių durų jausdamas tą patį, menką jaudulį, kuris užplūsdavo jį kiekvieną kartą, nes jis negalėjo būti tikras kokia nuotaika tvyrojo tame kambaryje šį vakarą. Jis negalėjo būti tikras ar jis bus pasitiktas švelnios šypsenos ar vaikino, kuris net nepažvelgė į jį, spoksodamas į savo kompiuterio ekraną. Ir net tokiais atvejais praleisdamas visą savo laiką spoksodamas į Semą jis nepastebėjo, jog iš tiesų vyresnysis negalėjo atplėšti savo akių nuo jo mesdamas subtilius žvilgsnius, kurie likdavo nepastebėti.

Deja, Angelas mažiausiai tikėjosi būti sutiktas slogios atmosferos bei visiškos tylos. Lėtai uždaręs duris po savęs jis pažvelgė į juodų plaukų savininką, kuris sėdėjo ant tos pačios kėdės bei žaidė su savo pirštais tuščiai žiūrėdamas į kompiuterio ekraną. Šį vakarą vaikino veido nedengė akiniai ir jis galėjo pastebėti tai ką galbūt Semas norėjo nuslėpti.

Tačiau žvilgsnis jo pilkšvose akyse ir tai kaip jo pirštai pynėsi tarpusavyje jam nepakeliant akių leido suprasti, kad vaikinui nė velnio nerūpėjo ar jis bus pastebėtas su paraudusiomis akimis ir skruostais, kurie šį kartą nebuvo išmušti švelniu raudoniu, o karčių ašarų pėdsakais.

Tai ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių kodėl vaikinas patraukė ne prie savo įprastinės sėdėjimo vietos ant juodos sofos, o tiesiai prie juodaplaukio vaikino, kuris vis dar nepakėlė akių. Nedrąsiais žingsniais pasiekęs stalą jis padarė tai kas nustebino jį patį net jeigu tai buvo paprastas, daugybę kartų kartotas veiksmas, kuris slapta patiko abiems iš vaikinų.

Šilti, ilgą laiką kišenėse šildyti, Angelo pirštai lėtai apsivijo vyresniojo priversdami nustoti jį judinti juos beprasmiškais ratais. Supynęs juos su savaisiais jis galėjo pajusti kokie šalti jie buvo ir vaikinui nereikėjo būti kvailam, jog jis suprastų, kad šiandieną vyresnysis nieko nebuvo įsidėjęs į savo burną išskyrus tą kavą, kurios puodelį jis galėjo matyti ant stalo krašto.

Angelas norėjo kažką pasakyti. Jo skrandis susisuko ganėtinai skausmingai dėl to kokia jėga tas troškimas griaužė jį, tačiau labiausiai vaikinas bijojo sugadinti viską keletu netokių žodžių, kurie atimtų iš jo visas galimybes dar bent kartą įžengti į šią patalpą.

Tad vietoje žodžių jis pasirinko paprasčiausią sprendimą. Atsitūpęs priešais vaikiną, nes padaryti kažką tokio kaip atsisėsti ant jo gležnų kelių buvo pernelyg gėdinga ir kvaila, jis tiesiog stebėjo jį. Be jokios gėdos įsmeigęs savo akis į jo paraudusį veidą ir savo nykščiu braukdamas per švelnią jo plaštakos odą Angelas spoksojo. Jis galėjo matyti kokią nejaukią atmosferą tai sukelia, tačiau vos pradėjęs jis negalėjo atsisakyti galimybės stebėti kiekvieną vyresniojo blakstienų virptelėjimą ar tai kaip jo liežuvis sudrėkindavo jo lūpas jam žvengiant žemyn į jų plaštakas, kurios apglėbė viena kitą. Semas nedrįso kilstelti akių ir Angelas naudojosi proga grožėtis jo patrauklumu.

- Galiu pabučiuoti tave?- klausimas savavališkai išsprūdo pro bruneto lūpas jam pajutus kažką nepažįstamo nusiritant jo kūnu žemyn tą akimirką, kai plačios ir niūrios juodaplaukio akys pakilo ir įsispoksojo į jį. Šokas buvo kone vienintelė emocija matoma jo veide kiek išbalusioms lūpoms prasivėrus, tačiau net tai nepadėjo puikiai sudėlioti savo minčių ir padoriam sakiniui išsprūsti pro lūpas.

Būtent tą momentą juodaplaukis galėjo prisiekti, jog jo širdis iššoko iš krūtinės ir nukrito prie jo sportbačiais uždengtų kojų. Jis jautė kaip jo veidą išmušė naturalus raudonis jam nunarinus galvą ir stipriai sukandus lūpą norint užmerkti akis, tačiau tą akimirką didžioji dalis jo instinktų, įskaitant valią, buvo dingusi, tad vietoje to jis žvilgtelėjo į jaunesnįjį, kuris vis dar tvirtai spaudė jo ranką nepaleisdamas jos, net jeigu ši situcija buvo tikriausiai pati nejaukiausia jo gyvenime.

Ir jeigu ne trumpi ir abstraktūs, tačiau aštrūs it peilio ašmenys Hanso žodžiai jis nebūtų sudvejojęs. Nes koks idiotas galėtų atsisakyti pajusti tas rausvas lūpas ant savųjų? Galiausiai Semas visuomet būdavo kvailys, kuris darydavo kvailus sprendimus, ir galbūt šis atvejis nesiskyrė nuo kitų niekuo. Išskyrus tai, jog iš karto po savo atsakymo ir lemiamo sprendimo jis nepajuto to palengvėjimo ir ekstazės užpildančios jo kraują. Vietoje to juodaplaukiui vaikinui teko susidurti su kažkuo durančiu ir be galo šaltu.

- Ne.- tylus žodis išsprūdo pro jo lūpas jam stebint kaip kažlas sublizga jaunesniojo akyse, tačiau tai neilgai trukus dingo. Vaikino lūpų kampai pakilo joms suformavus šypseną ir jam stipriau suspaudus Semo ranką. Jis nepyko, tačiau ir nesidžiaugė tuo. Bruneto veide nebuvo kone jokių emocijų išskyrus tą šypseną, kuri privertė žemesniojo vidų užsiliepsnoti. Netaręs jokio atsakymo, kuris nuramintų šėlstančias Samuelio mintis, Angelas prisislinko arčiau jo šį kartą be jokio savęs stabdymo savo galvą paguldydamas ant gležnų Semo kelių vis dar švelniai laikydamas jo plaštaką. Pravėręs savo rausvas, nuo kambario šilumos naturalią spalvą atgavusias, lūpas jis leido tyliam niūniavimui išsprūsti pro jo lūpas, kurį tik paskatino laisva juodaplaukio ranka įsivėlusi į jo švelnius plaukus ir perbraukusi per juos.

Nes dienos pabaigoje Angelas laukė jau pakankamai, tad jis galėjo palaukti ir šiek tiek ilgiau.

○ d e e p e n d ○

17•06•16