𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XVIII.

Kovo 18 diena, 2017 metai

13:33

Angelo gimtadienio pietūs buvo atidėti keturiasdešimt penkioms minutėms, kadangi Tajus priminė jam apie susitikimus su ponu Mailsu, kurie vykdavo du kartus per savaitę.

Ir per visus dvylika metų Angelas nešvytėjo pasitikėjimu savimi ir visiškai tylėjo sėdėdamas toje pačioje kėdėje. Jo akys buvo įsmeigtos į jo kojas, kurios tvirtai rėmėsi į žemę, ir tik tylus mirksėjimas įrodė, jog jis vis dar gyvas. Nors jis atrodė visiškai atvirkščiai. Vaikino oda buvo kone visiškai balta ir vienintelę spalvą jo veide turėjo jo paakiai, įgiję ryškiai raudoną atspalvį.

Jo vidus degė. Vaikinas galėjo jausti kaip stipriai jo gerklė perštėjo žodžiams stovint joje pastarąsias trisdešimt minučių. Tačiau kai kiekvieną kartą jo suskeldėjusios lūpos prasiverdavo kažkas priversdavo jį greitai užsičiaupti ir giliai įkvėpus tylėti. Kažkas dusino jį ir neleido jam išsakyti kas tiesiog badė jį taip stipriai, kad vaikinas jautėsi lyg springstantis savo krauju, tačiau jis negalėjo parodyti net to. Jis negalėjo parodyti jokių gyvybės ženklų išskyrus menką pečių kilnojimąsi ir mirksėjimą.

Ir kiek daug jėgų jam prireikė, jog galiausiai jis galėtų išspjauti tuos tylius žodžius, kuriuos pono Mailso ausys vis dėlto pagavo ir leido vaikinui įkvėpti iš palengvėjimo.

- Aš neišgėriau vaistų.

Vyro akys degino skyles aštuoniolikmečio kūne pastarąjam nedrįstant pakelti galvos, nes jis jautėsi taip lyg vos padaręs tai jis bus priverstas nustoti kvėpuoti ir susidurti su kažkuo ko jis bijojo. Šešios valandos jo mokykloje prilygo košmarui jam bijant net sumirksėti, kadangi jis jautėsi taip lyg kiekvieno asmens esančio ten žvilgsnis buvo įsmeigtas į jį.

Angelą apėmė panika. Jis žinojo, jog taip nutiks. Jog kraujas tekantis jo venomis sustings ir galiausiai jis nebegalės prakvėpuoti ir, jog tai bus jo kaltė, nes tai jis neišgėrė tų baltų tablečių ir atėmė iš savęs galimybę laisvai kvėpuoti.

Ponas Mailsas nusprendė neprikaišioti nieko ir vietoje žodžių jis tiesiog pakilo nuo kėdės ir lėtai nuėjo prie nedidelio aparato kabineto kampe. Jo pirštams apsivijus vienkartinį puodelį jis pripildė jį vandeniu ir grįžo prie vaikino.

Angelas nedvejojo tą akimirką, kai jis perėmė puodelį į savo rankas visiškai nespatebėdamas susiraukimo psichologo veide, kuris buvo iššauktas vaikino odos šaltumo.

- Nenorėjau apsimesti šiandien. Tai, jog Tajus ir Kajus negali priimti fakto, jog man blogai nereiškia, jog aš negaliu.- žodžiai pro vaikino lūpas bėgo taip greitai, jog vyro ausys sunkiai gaudė juos. Galiausiai Angelo akys pakilo pakankamai, jog jis matytų poną Mailsą atsiremiant į stalą ir susikryžiuojant rankas ties krūtine.- Aš sergu. Žinojau tai tą pačią akimirką, kai įžengiau pro šias duris antrą kartą.

Prisiminimas kaip Angelas būdamas penkerių buvo atvestas į šį pastatą su nemaža dalimi kitų vaikų iš našlaičių namų buvo be galo ryškus. Lygiai taip pat kaip ir ta akimirka, kai jis buvo atvestas čia antrąjį kartą, tačiau vienas. Kaip vyras stovintis prieš jį klausė dalykų nesusijusių su jo gyvenimu tuose namuose, o su jo savijauta. Prisiminimas kaip Angelas suvokė esantis kitoks buvo be galo ryškus.

Kaip jis suvokė, jog jis serga vos jam buvo duoti keletas tablečių buteliukų, kurių vis daugėjo su metais. Kaip jis suvokė, jog iš šio sūkurio, kuriame jis buvo nešiojamas trylika savo gyvenimo metų, nebebuvo kelio atgal. Kaip jis suvokė, jog jam tereikia egzistuoti, nes jo mirtis perduotų skausmą kažkam kitam ir, velnias, vaikinas labiausiai bijojo, jog kažkam teks ištverti kažką tokio ką tveria jis.

- Tai be galo drąsu, Angele. Tačiau noriu, jog prisimintumei, kad vos pasijusi lyg stovintis ant to krašto tu privalai prisiversti ir išgerti visas reikalingas tabletes. Mes kalbėjome apie tai.- vaikino psichologas neatitraukė akių nuo savo kliento, kurio gyvenimo istorija nebuvo tokia liūdna ir žlugdanti kaip daugelio, kurie lankėsi čia, tačiau vaikino protas buvo pernelyg sužalotas, o jo mintys pernelyg nuodingos, jog jis būtų pripažintas kaip visiškai sveikas ir paleistas į laisvę, be jokių apribojimų, jokių tablečių, jokios baimės sekantį rytą nebepabusti.

Angelas neištarė nieko. Jis nebesivargino ir vietoje nereikšmingų žodžių ilgais pirštais apsivijo kėdės ranktūrius pakildamas nuo jos bei patraukdamas link plačių medinių durų. Brunetas neatsigrežė suimdamas rankeną ir ją palenkdamas bei atlapodamas duris pakankamai, jog jo akys susidurtų su jo vyresniuoju draugu kantriai sėdinčiu ant paminkštinto krėslo ir neatitraukiančiu savo žvilgsnio nuo šešiolikmečio, kuris savo dėmesį laikė sutelkęs į telefoną rankose baltoms ausinėms užpildant jo girdimąjį lauką muzika. Jo kitos rankos pirštai paleido vienkartinį puodelį jam išmetus jį į prie pat durų stūksančią šiukšlių dėžę, nesijaudinant dėl to, jog jis buvo visiškai pilnas.

- Su gimimo diena, Angele.- ponas Mailsas ramiai ištarė stebėdamas greitai užsiveriančias kabineto duris ir už jų dingstantį aštuoniolikmetį.

23:47

Galbūt Angelas turėjo jausti bent menką baimę sėdėdamas atokioje vietoje, viduryje nakties, visiškai vienas, tačiau jis nejautė. Jo akys buvo užmerktos, kojos sukryžiuotos, o balti dantys retkarčiais sukasdavo jo apatinę lūpą pro pastarasias sklindant tyliam niūniavimui. Jis norėjo apsisukti ir grįžti į Tajaus butą, atsisakydamas kentėti šaltį, kuris stingdė jo smulkų kūną, net jeigu jis buvo uždengtas ganėtinai šiltais drabužiais. Tačiau jis negalėjo.

Garsus jūros ošimas buvo vienintelis garsas, kurį jis girdėjo, jam nugara remiantis į grubią akmeninę sieną. Ir koks kvailas jis jautėsi vien dėl to, jog ne vieną šios dienos valandą jis paaukojo sėdėjimui toje vietoje, kuri vertė kraują jo venose stingti dėl baimės beribiam vandenynui, vien tam, jog jo svajos apie pavargusias pilkas akis uždengtas plačiais akiniais išsipildytų.

Tai nebuvo tai ko jis tikėjosi. Iš tiesų bruneto galvoje tesisuko mintys apie tai kaip jam reikės ištverti šią siaubingą dieną jaučiant didelį norą išgerti niekam tikusias tabletes, kurios priversdavo jį šypsotis nors iš tiesų jis jautėsi taip lyg visas jo vidus dega noru sukišti pirštus į gerklę ir pašalinti jas iš savo organizmo. Tačiau jis nejautė nieko išskyrus didelę ekstazę su kiekviena valanda jaučiant kaip įkvėpti darosi vis lengviau, tačiau tai tebuvo jo sąmonės žaidimas su juo. Galbūt tai buvo faktas, jog jo kūnas yra pripratęs prie vaistų kiekio išgeriamo kiekvieną rytą, tačiau jis kentėjo. Jis pats to nesuvokė, tačiau Angelo kūnas kentėjo.

Ir jam skaudėjo kvėpuoti, kiekvienas įkvėpimas buvo lyg nuodų dozė į jo plaučius. Bet skausmas buvo malonus. Nes giliai savo minčių kratinyje jis suvokė, jog jis vis dar gyvas. Jis vis dar kvėpuoja, vis dar atmerkia savo akis kiekvieną rytą, vis dar šypsosi ir vis dar žengia tuo beprotiškai sunkiu keliu, kuris dažniausiai buvo įvardijamas kaip gyvenimas.

- Su gimimo diena.

Likus lygiai keturioms minutėms iki vidurnakčio ir tos akimirkos, kai ši jį taip nuoširdžiai bauginusi diena pasibaigs, jo įsišėlusios mintys staiga buvo užčiauptos ir nustumtos vos jis išgirdo tą tylų ir žemą balsą atsimušantį į jo ausų bugnelius bei privertusį atmerkti akis pasukant galvą į kairiąją pusę.

Jo akys susidūrė ne su tuo ko jis tikėjosi. Šį kartą menkai pažįstamas vaikinas save pristatęs Semo vardu giliai kvėpavo, rankomis remdamasis į kelius bei leisdamas juodiems plaukams kristi ant jo kaktos. Jo veido nedengė akiniai, o kūnas buvo paslėptas ne po įprastu per dideliu megztiniu, o laisvai krentančiais marškinėliais ir juodu švarku, kuris akivaizdžiai buvo jam didokas.

Galiausiai Semas atsitiesė ir petimi atsirėmė į akmeninę sieną pirmą kartą drąsiai pažvelgdamas į plačias Angelo akis. Šį kartą vyresniojo akys nebuvo tokios pavargusios ir kažkas kito spindėjo jose. Kažkas ko Angelas iki šiol nematė ir be galo troško išsiaiškinti.

○ d e e p e n d ○

17•04•12