𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XVII.

Kovo 18 diena, 2017 metai

6:59

Vaikino balti dantys sukando jo apatinę lūpą jam nusukus žvilgsnį nuo savo atvaizdo veidrodyje ir pažvelgus į rudą tablečių buteliuką jo rankoje. Ilgi pirštai buvo apglėbę jį pakankamai, jog jis negalėtų matyti tablečių pavadinimo, tačiau jam nereikėjo to, nes net užsimerkęs jis galėtų parašyti tą žodį.

Vaikino akys buvo apsiblaususios jam kelis kartus sumirksėjus ir kilstelėjus jas pakankamai, jog laisva ranka jis galėtų sugriebti spintelės rankeną ir truktelti į savo pusę.

Angelas jautėsi be galo blogai tą akimirką, kai jo ilgi pirštai pastatė buteliuką ant baltos lentynėlės jam nepaėmus kiekvieną rytą išgeriamų tablečių, kurios leisdavo jam įkvėpti be jokio skausmo ir plačiai nusišypsoti pasitinkant naują dieną. Šiandien jis nusprendė likti tuščias ir pasiduoti demonams, kurie stovėdami už jo nugaros tik ir laukė akimirkos kol jis liks be jokios apsaugos ir baltų šarvų saugančių jo gležną, sveiką protą.

Angelas žinojo kaip stipriai jis rizikuoja, nes pastarąjį kartą toks pokštas ir dvidešimt keturios valandos be jo vaistų dozės pasibaigė perpjautomis venomis, garsia rauda bei balta ligoninės palata. Jis žinojo, kad po šitiek laiko jo demonai gali užpulti jį su tokiu trenksmu, kad jis baigs ne ligoninės lovoje, o lavoninėje ir sekančią dieną jo negyvos ausys susidurs su Kajaus verksmu šarvojimo salėje. Jis žinojo, jog tai buvo žaidimas su mirtimi, tačiau dabar jis neketino keisti nieko.

Galiausiai jo viena koja jau buvo kitoje pasaulio pusėje, kuri bauginančiai stūmė jį tolyn, ir dienos pabaigoje jis bus ten. Jis bus suaugęs ir prisiims atsakomybę už kiekvieną savo įkvėpimą padarytą naujoje žemėje.

Jis turėjo pripažinti, kad po Semo tylių ir prasmę turinčių žodžių ta pusė turėjo kažką saldaus ir viliojančio joje, tačiau tai tebuvo menka dalelė. Net jeigu ji nenublanko ir leido vaikinui drąsiai užverti spintelės dureles ir menkai kilstelėti lūpų kampučius pažvelgus į savo atvaizdą veidrodyje.

Jo rusvi plaukai buvo susivėlę nuo įnirtingo braukimo per juos, kurį iššaukė didelis stresas ir nervai, o akys paraudusios, kadangi vaikinas neišgėrė savo migdomųjų todėl naktį jam teko praleisti lovoj kampelyje, tvirtai apsivyniojus antklode ir nevaldant karštų ašarų srūvančių jo skruostais jam galint girdėti kaip tyliai jo demonai beldžiasi į jo sąmonę norėdami įsiveržti tyliai ir nepastebėtai, tačiau Angelas neketino to leisti ir tai privedė iki to, jog jis nesumerkė akių visą naktį.

- Laukiu tavęs savo automobilyje po dviejų minučių. Pakeliui užsuksime paimti Kajų ir po mokyklos vyksime tavo gimtadienio pietų.- stiprus ir garsus beldimas atkreipė Angelo dėmesį, skardžiam Ty balsui pasiekus jo ausis. Jis greitai paleido spintelės rankeną ir pasitvarkė geltoną vidurinės mokyklos švarką, kuris dengė jo viršutinę kūno dalį.

Nusukęs akis nuo savo atvaizdo, kas nereikalavo daug valios, nes jam nepatiko žvelgti į tą veidą, kurį daugelis įvardijo kaip gražų. Išėjęs iš vonios kambario vaikinas pagriebė savo krepšį, kuriame šįkart buvo ne tik keletas jam reikalingų knygų, tačiau ir pilkas megztinis.

Angelas nebuvo itin pastebimas vidurinėje, neskaitant keleto kartas nuo karto gaunamų šiurkščių pastabų, kurios turėtų sužeisti jį emociškai, tačiau tai visiškai nepaveikia jo. Ne po to, kai daugybę metų jis kentėjo ne vieną jo demonų šnabždesį, kuriems jis tapo atsparus. Dažniausiai "šiurkščios" pastabos susidėjo iš to, jog vaikinas neturėtų būti apibūdinamas kaip gražus. Tačiau tai tebuvo nesubrendusių paauglių stereotipai ir Angelas tai suvokė, todėl net nesivargino kreipti dėmesio į tai.

Jis neturėjo draugų, neskaitant keleto asmenų, kurie mėgindavo su juo pasikalbėti per pamokas. Pietus jis praleisdavo su Tajumi ir Kajumi, tačiau dabar liko tik pastarasis vyriausiajam jau baigus vidurinę ir išmetus jos diplomą. Jam nereikėjo to, nes Ty gyvenimas jau buvo suplanuotas iki pagrindų ir kiekviena galimybė jau buvo aptarta. Atvirkščiai nei Angelo, kuris žinojo tik ateinančių aštuonių valandų planą ir tuomet jis darys tai kas šaus į jo pašėlusias mintis.

Angelui patiko būti vienam. Jam patiko stebėti visus aplinkinius, kurie nesigėdydavo spoksoti į jį. Ypatingai naujokai, kadangi savo lyg iš marmuro iškaltais veido bruožais jis priversdavo gėdytis ne vieną merginą, kuri įsivaizdavo esanti graži.

Nes tai Angelas buvo gražus pro ilgas blakstienas, savo melsvomis akimis verdamas kiekvieną ir priversdamas arba susigėsti arba pasijusti nejaukiai.

Galiausiai pasiruošęs šiai dienai, kurios jis bijojo lygiai aštuoniolika metų ir kuri nebeatrodė tokia baisi ramiam ir žemam Semo balsui skambant jo galvoje, besikartojant tiems patiems žodžiams, kurie leido lengviau atsikvėpti ir ramiai užrakinti Ty buto duris, žengiant žemyn laiptais ir susiduriant su nauja realybe.

Tai nėra taip blogai.

○ d e e p e n d ○

17•04•10