𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXXVI.

Balandžio 13 diena, 2017 metai

14:02

Galbūt prisipažinimas sau, jog jis jaučia simpatiją Semui neišėjo į gerą Angelui. Jis nežinojo nuo kurios akimirkos tiksliai jis pajuto tuos šiltus jausmus, nes kiekvieną kartą vyresniajam būnant šalia jis jusdavo tą pačią šilumą, tačiau dabar tai pasikeitė. Jis nemanė, jog to pripažinimas privers į tai sureaguoti ne tik jo mintis, tačiau ir kūną. Nes Angelas nebūtų to ištaręs savo mintyse jeigu jis žinotų, jog kiekvieną kartą vaikinui atsistojus šalia jo ar suėmus jo plaštaką jo veidas įgaus raudoną atspalvį. Brunetas nežinojo kas tai buvo, tačiau jis degė iš gėdos vien dėl Semo kaltės, kol tuo tarpu pastarasis nežinojo kas buvo blogai. Jis nežinojo kodėl vos gaudamas progą jaunesnysis ištraukdavo savo ranką iš jo ir laikydavosi atstumo.

Jis nežinojo kodėl jiems atėjus prie tos pačios pakylos, prie kurios jie nesilankė jau seniai, Angelas atsisėdo kitoje suoliuko pusėje nei jis. Kodėl bruneto akys nė karto nenukrypo į jį, kodėl jo pirštai tą šiltos arbatos puodelį spaudė taip beprotiškai stipriai ir kodėl jis taip vengė bet kokio kontakto, nepaisant to ar tai buvo žvilgsnis, ar odos santykis.

Semas norėjo paklausti kas buvo blogai, tačiau jo lūpos nesuformavo tinkamų žodžių ir atsisakė dirbti, tad jie sėdėjo tyloje. Visiškoje tyloje, kurią teršė tik garsus jūros ošimas ir neramus Angelo širdies plakimas, kurį girdėjo tik jis. Jis norėjo, jog tai liautųsi ir galiausiai jis galėtų pažvelgti į vyresnįjį be jokių problemų, tačiau kiekvieną kartą jam pajutus tą šilumą sklindančią nuo Semo jo skrandis apsiversdavo kelis kartus, o veidas nusidažydavo raudona spalva be jo leidimo. Jis nenorėjo to, tačiau jo kūnas ir protas neklausė jo ir vertė gėdytis savo kvailų veiksmų prie vyresniojo vaikino. 

Oras buvo pakankamai šaltas, jog su kiekvienu vėjo pūstelėjimu Semas galėtų justi kaip jo oda pašiurpsta nepaisant to, jog jis dėvėjo šiltą megztinį ir nejautė šalčio. Vaikino akys jam pačiam to nesuvokiant vis nukrypdavo į jaunesnįjį, kuris didžiąją laiko dalį žvelgė į vienkartinį puodelį tarp savo pirštų arba tamsią jūrą, kuri tik patamsėjo dėl apsiniaukusių debesų. Nė vienam iš vaikinų nerūpėjo, jog neilgai trukus šalti lietaus lašai pradės kristi iš dangaus ir jie liks kiaurai permirkę. Angelui nerūpėjo net jeigu jis peršals ir jam teks grįžti pas Tajų iki tol kol jam nereikia žvelgti į Semo veidą ir gėdyti savęs dėl raudonio užpildančio jo skruostus.

Deja, vaikinas nepagalvojo apie tai, jog jeigu jis bent akimirkai nustotų galvoti apie tai kokius jausmus jam sukelia artima vyresniojo egzistencija jo širdis nustotų plakti lyg pašėlusi ir jis galiausiai galėtų užmegzti pokalbį ir tinkamai atsiprašyti už įsibrovimą į vaikino studiją. Nes jo lūpos vis dar nesuformavo tų atsiprašymo žodžių, kuriuos jis iš tiesų troško pasakyti. Pasakyti tą pačią akimirką sukurdamas akių kontaktą, jog viskas būtų nuoširdžiau ir jis neprarastų galimybės lankytis tame pastate ir tikriausiai vienintelėje vietoje, kurioje jis gali sutikti vyresnįjį.

- Tai darosi nejauku.- Semo žodžiai pertraukė tylą jam nebegalint pakęsti to kas darosi. Tai buvo tikriausiai pirmasis kartas, kai pastarasis pasijuto taip nejaukiai dėl tvyrančios tylos, nes net Angelas žinojo, jog labiau už viską vaikinui patiko tylėti ir netarti nė žodžio ryšį užmezgant kitais kontaktų būdais.

Giliai įkvėpęs brunetas kilstelėjo akis ir pasuko galvą į kairę pusę leisdamas sau susitelkti ties vyresniojo profiliu, kuris buvo vienintelis jam matomas dalykas tuo metu. Jo akys stebėjo kaip juodaplaukis kilsteli juodos kavos puodelį priglausdamas jį prie savo spalvą praradusių lūpų ir atsigerdamas karštos kavos.

- Ar tu neturėtumei būti mokykloje?- Semo žvilgsnis nuo atšiaurios jūros ant jo akių persikėlė pernelyg greitai, jog Angelas galėtų jo išvengti. Vietoje to vaikinas giliai įkvėpė ir pažvelgė į jo akis stengdamasis negalvoti apie tai kokios gražios jos buvo net jeigu jas dengė akiniai. 

- Mano pamokos pasibaigė prieš penkias minutes.- jis tyliai sumurmėjo stengdamasis ignoruoti šilumą, kuri suplūdo į jo skruostus, visą kaltę suversdamas šaltam vėjui, kuris kas keletą akimirkų atsimušdavo į jo odą. 

Akimirkos, kai Semo akys atsitraukė nuo jo, kaltę buvo galima suversti keletui šaltų lietaus lašų nukritusių ant jų veidų ir vyresniajam, kuris pažvelgė į tamsų dangų, leisdamas jaunesniajam galiausiai įkvėpti. Nepaisant švelnaus lietaus nė vienas iš vaikinų neketino pakilti nuo suoliuko. Vietoje to Semas apsivijo savo kavos puodelį vienos rankos pirštais ir prisislinko šalia jaunesniojo stengdamasis pamiršti faktą, jog jis pats vengė jo artumo. Laisva ranka sugriebęs Angelo plaštaką prieš jam patraukiant ją juodaplaukis supynė savo pirštus su jaunesniojo jausdamas kaip jo netikėta drąsa pasibaigia paraudusiais skruostais ir šypsena jaunesniojo veide vos viskas bent akimirkai sugrįžo ten kur buvo ankščiau.

Ten kur Samuelis rausdavo sutikęs Angelo akių žvilgsnį ir stipriau suspausdavo jo plaštaką norėdamas nukreipti dėmesį nuo savo gėdingo mosto. 

Akimirka, kai vienas iš vaikinų pakilo nuo kieto ir nepatogaus suoliuko buvo ta, kai Samuelio kava puodelyje pasibaigė ir jis nusprendė atsikratyti abiejų šiukšlėmis. Tačiau neilgai trukus jis sugrįžo atgal vien tam, jog atsistoti priešais turėklą ir sugriebti jį abejomis rankomis, stipriai apsivejant pirštais. Semo ausys sugavo batų atsimušimo į medinę pakylą garsus jam neatsisukus, nes jis žinojo, jog tai tebuvo Angelas nusprendęs prisijungti prie jo ir pažvelgti į savo baimę, kuri kankino jį pastaruosius aštuoniolika metų.

Žinojimas, jog diena kai jam teks nusileisti tais bauginančiais laiptais galiausiai ateis privertė vaikino odą pašiurpti, o rankas taip pat suspausti turėklus. Jis nežinojo kaip jis privers savo kojas žengti prie tų laiptų, tačiau jis žinojo, jog dienos pabaigoje jis padarys tai net jeigu tai bus paskutinis jo darbas. Angelas vis dar turėjo keletą mėnesių iki jo gyvenimas pasisuks visiškai kita linkme, nes galiausiai jis nebegyvens po Tajaus priežiūra ir pats kursis savo gyvenimą. Deja, visą svarbų laiką jis švaistė su už jį vyresniu vaikinu, praleisdamas pamokas, kurios buvo svarbios norint išlaikyti egzaminus ir gauti diplomą, tačiau niekas nebūtų privertęs vaikino pasakyti, kad jis norėtų, jog jo realybė būtų kitokia.

Galbūt Angelo simpatija temdė jo akis, tačiau jis net negalvojo apie to pakeitimą ar akių atvėrimą, kai jis turėjo progą jausti savo skruostus paraustant vien dėl to, jog vyresnysis nusprendė supinti savo pirštus su jo.

○ d e e p e n d ○

17•06•26