𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

IV.

Kovo 8 diena, 2017 metai

19:02

- Vis dar nenori eiti į vidų?- Kajaus švelnus balsas pasiekė bruneto ausis jam papurčius galvą ir atsirėmus į medinį suolelio atlošą. Angelas galėjo justi šaltą vėją sklindantį nuo geležinių vartų ir pučiantį į jį bei verčiantį jį menkai drebėti, nes vienintelis drabužis dengęs jo viršutinę kūno dalį buvo švelnios melsvos spalvos megztinis, kurio giliai viduje jis nekentė.

Tarp jo ilgų ir išbalusių pirštų buvo tas pats rusvas buteliukas, pripildytas baltų tablečių. Angelo akys buvo užmerktos jam visiškai nepaisant jaunesniojo, kuris sėdėjo šalia jo ir žaidė su kitos jo rankos pirštais, ir niūnuojant tą pačią melodiją, kuri buvo įstrigusi jo galvoje.

- Kada mes galėsime grįžti?- Kajus pakėlė savo šviesią galvą ir pažvelgė į savo geriausią draugą priversdamas brunetą atmerkti akis bei nusišypsoti jaunesniajam, nustojant niūniuoti.

- Jeigu nori galime padaryti tai dabar. Tačiau esu tikras, jog nenori valgyti žuvies vakarienei, tad, jog išvengtume to turime čia praleisti dar mažiausiai penkiolika minučių.- Angelas ištraukė savo ranką iš ganėtinai stiprių Kajaus gniaužtų ir apsivijo tvirtus šešiolikmečio pečius. Nepaisant to, jog šviesiaplaukis buvo vienas iš jauniausiųjų, kuriam buvo suteikta privilegija eiti į vidurinę, jis buvo pernelyg subrendęs savo amžiuje. Galbūt tai buvo dėl to, jog niekas nenorėjo jo įsivaikinti atvirkščiai nei Angelo.

Kiekvienas pamatęs pavydėtinai gražų berniuką norėjo jį įsivaikinti ir neilgai trukus prie jo išsirikiavo nemaža eilė busimų tėvų. Vienintelė problema buvo ta, jog šių našlaičių namų reikalavimai buvo beprotiškai dideli ir nė vienas iš norinčiųjų negalėjo išpildyti jų, tad galiausiai septyniolikmetis Angelas liko be galimybės jį įsivaikinti, nes tam jis jau buvo pernelyg suaugęs ir po keleto savaičių paliks šiuos namus.

Ty ir Kajus buvo visiškai kitokie. Retas, kuris norėjo įsivaikinti problematišką Tajų, kuris visiškai neskyrė dėmesio savo mokslams ir ateičiai, kol galiausiai jis paliko našlaičių namus ir apsigyveno nedideliame bute už keleto gatvių. Kajus buvo Ty geriausias draugas neskaitant jų trijų metų amžiaus skirtumo. Vyresnysis rūpinuosi juo labiau nei bet kas kitas nepaisydamas to, jog Kajus buvo toks subrendęs, jog neprieštarautų išeiti iš šios vietos kartu su Angelu po šių ateinančių savaičių.

Angelas nerimavo. Jis nenorėjo palikti šešiolikmečio vieno čia ir susitikti su juo tik vidurinėje, ir taip pat jis neįsivaizdavo kur be jokio išsilavinimo jis ras darbą. Angelui reikėjo pinigų. Jam reikėjo vietos kurioje jis galėtų gyventi ir vaistų, kurie atpalaiduotų jo protą ir suvaldytų panikos priepuolius bei beprotiškas mintis.

Ir Angelas neturėjo nė vieno iš šių dalykų.

- Ty sakė, jog jis pasirūpins tavimi, kai išeisi. Jis turi darbą ir namus-

- Aš nenoriu būti našta jam.- Angelas nutraukė jį savo smakrą padėdamas ant šviesios plaukų kupetos, kuri dengė jaunesniojo galvą. Brunetas užmerkė akis ir leido atodūsiui išsprūsti pro jo rausvas lūpas, kurios buvo menkai praradusios spalvą dėl vėsaus vakaro oro.

Našlaičių namai stovėjo dvidešimt minučių kelio nuo jūros, prie kurios Angelas leisdavo savo pastarąsias dienas. Nes jau visai netrukus jam sukaks aštuoniolika ir jis taps nepriklausomas, tad savosios baimės įveikimas buvo tai ką jis norėjo padaryti iki to laiko. Į suaugusiųjų pasaulį Angelas norėjo įžengti be jokių baimių, su tvirtu ryžtu padaryti kažką daugiau nei sumauti savo likusią egzistenciją,

- Tuomet leisk jam parūpinti tau darbą. Kai buvome paplūdimyje jis sakė man, jog jau pusę metų dirba požeminiame bare ir, jog tu galėtumei dirbti su juo.- Kajus atrėmė savo galvą į vyresniojo draugo krūtinę ir suėmė tą ranką, kuri spaudė tablečių buteliuką. Jis buvo pusiau tuščias ir tai reiškė, jog po keleto savaičių jam reikės eiti į vaistinę ir pirmą kartą gyvenime nusipirkti jas pačiam, nes našlaičių namai nebeužsakys reikalingų vaistų ir nebeišdalys jų pirmadienio rytą po pusryčių.

- Pagalvosiu apie tai.- po tylių savo žodžių Angelas leido pro jo sausas lūpas išsprūsti tyliai melodijai, kuri neiškrito iš jo galvos pastarasias dienas.

Angelo mintys nedavė jam ramybės, tačiau jis darė viską, jog tai nesimatytų išorėje. Jis vis dar jautė norą ir pareigą rūpintis šešiolikmečiu, kuris nenusipelnė savo gyvenimo švaistyti šioje vietoje ir lankyti tokią prastą vidurinę, kurioje jis negaus jokio tinkamo išsilavinimo.

Angelas išmoko nesirūpinti savimi. Jis žinojo, jog jam jau buvo per vėlu kažką keisti, tad jis tiesiog susitaikė su savo likimu ir stengėsi nugyventi likusį gyvenimą kaip galėdamas geriau. Brunetas buvo pasimetęs, nes jis neturėjo nė menkiausios idėjos ką jam reikėtų daryti, kai jis išeis pro metalinius vartus su lentele, ant kurios juodomis raidėmis buvo užrašyta "NAŠLAIČIŲ NAMAI". Vartus, prieš kuriuos jis sėdėjo dabar su vienu geriausių savo draugų.

- Kodėl tu taip dažnai lankaisi paplūdimyje?- Kajaus klausimas privertė ryškias Angelo akis plačiai atsimerkti jam stipriau ranka apsivijus plačius jaunesniojo pečius.

- Nes septyniolika metų vengiau tos vietos. Manau, jog man jau laikas suaugti, Kajau.

Brunetas atsitraukė nuo šviesiaplaukio ir žvilgtelėjo į jį sutikdamas rudas jaunesniojo akis, kurios neatsitraukė nuo jo. Smulki vaikino figūra pakilo nuo suoliuko jam suėmus įdegusią Kajaus ranką ir supynus jo pirštus su savaisiais. Truktelėjęs vaikiną link savęs ir privertęs jį atsistoti ant ilgų kojų jis patraukė link uždarytų našlaičių namų durų dantimis kasdamas savo apatinę lūpą ir valdydamas karštas ašaras graužiančias jo išraiškingas melsvas akis.

Angelas nebuvo silpnas ir jis neketino pasiduoti nepaisant to, jog kiekvienas jo žengiamas žingsnis vertė jį norėti suklupti.

○ d e e p e n d ○

17•02•16