𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XI.

Kovo 14 diena, 2017 metai

15:42

Juodais džinsais uždengtos vaikino kojos buvo ištiestos ant to paties nutrinto suoliuko, smulkioms baltoms ausinėms ilsintis jo ausyse, ilgiems Semo pirštams spaudant smulkaus nešiojamojo kompiuterio mygtukus.

Juodaplaukis, kurio plaukus tą akimirką plaikstė vėjas, buvo ganėtinai senamadiškas, kai tai siekdavo jo klausomą muziką ar pomėgius, tačiau ne tuomet, kai kalba nukrypdavo link jo kūrybos. Nes kartą Semas pamėgino vietoje kompiuterio su savimi nešiotis nedidelę užrašų knygutę, kuri turėjo daugiau privalumų išskyrus tai, jog jo galvoje kilus naujoms idėjoms jis pasigailėjo tą akimirką neturėjęs nieko iš išmaniųjų technologijų. Būtent tą naktį vaikinas praleido ne vieną valandą mėgindamas iššifruoti savo siaubingą rašyseną, kuri tapo dar blogesnė jam rašant be galo greitai, nes jis nenorėjo rizikuoti pamiršti nė vieno žodžio, kuris reiškė tiek daug.

Po daugiau nei savaitės lankymosi šioje vietoje vaikinas pamėgo ją. Jam patiko tai, jog čia nebuvo nieko ir didžiąją laiko dalį jis praleisdavo visiškai vienas, net jeigu jam tekdavo drebėti iš šalčio, kadangi dėl Semo sėdėjimo studijoje kiauras paras jis nesivargino nusipirkti šiltesnių drabužių.

Vaikinas nebuvo tikras kiek ilgai jis ištvers. Kiek ilgai jis sugebės ištempti iki jo protas lieps jam pasiduoti ir jis grįš prie įprastinės rutinos, kuri susidėjo iš nesuskaičiuojamos galybės valandų priešais kompiuterio ekraną su unikalios muzikos garsais pasiekiančiais jo ausis.

Pajutęs ganėtinai švelnų ir lengvą svorį ant savo peties Semas greitai atitraukė savo akis nuo šviesaus kompiuterio ekrano, kuriame švietė keletas langų, viename jų grojant tyliai, neseniai patvarkytai muzikai, o kitame besiliejant nebyliems žodžiams. Pastebėjęs kito asmens buvimą šalia savęs juodaplaukis kaip galėdamas greičiau užtrenkė kompiuterio ekraną, nes baimė, jog kažkas pamatys jo bereikšmes sapaliones buvo daug didesnė nei baimė, jog tie tekstai neišsisaugos. Kadangi jis vis tiek nešiosis juos su savimi, net jeigu jie nebus išlieti ant virtualaus popieriaus lapo ir sutvarkyti su gražia ir lėta melodija, kurios buvo vaikino mėgstamiausios.

Greitai ištraukęs ausines, kas buvo ganėtinai skausminga, Semas nuleido kojas ir pasidėjo kompiuterį ant jų atsisėsdamas ant suoliuko krašto. Keletas keiksmažodžių išsprūdo pro spalvą praradusias juodaplaukio lūpas jam vos nenumetus brangaus įrenginio ant smėliu padengtos pakylos.

- Atsiprašau.- vienintelis žodis išsprūdo pro suskeldėjusias vaikino lūpas. Tačiau net pats Semas nežinojo kodėl jis nuolat apgailestavo būdamas šalia šio vaikino, apie kurį jis nežinojo nieko. Nieko, išskyrus jo vardą ir tą akimirką jam to pakako. Jam pakako septynių raidžių ir vieno žodžio, jog jo vidus sušiltų, o raudonis užimtų didžiąją dalį veido.

- Tu tikrai mėgsti atsiprašinėti.- tylus kikenimas išsprūdo pro bruneto lūpas jam klestelėjus ant suoliuko, laikantis padoraus atstumo. Šviesios vaikino akys nukrypo į juodaplaukį, kuris nejaukiai sėdėjo, ilgais ir kone baltais pirštais spausdamas juodą kompiuterį ir nepakeldamas savųjų. Angelui nepatiko kaip nejaukiai nepažįstamasis jautėsi prie jo, tad jis nusprendė atitraukti žvilgsnį kas buvo ganėtinai sudėtinga, nes menkas raudonis ant Semo skruostų traukė jo akį.

Užsikėlęs kojas ir jas susikryžiavęs brunetas atsirėmė į akmeninę sieną, užmerkdamas akis bei leisdamas atodūsiui išsprūsti pro jo lūpas. Nepaisant to, jog Angelas nebuvo drąsus jis nesivaržė tą akimirką leisdamas tyliam niūniavimui išsprūsti pro jo lūpas.

Tai degino jį. Kiekviena akimirka, kai Semo pilkšvos akys nukrypdavo į švelnių veido bruožų savininką, jis galėjo jausti kaip kažkas jo viduje užsiliepsnoja. Ir jis neturėjo nė menkiausios idėjos kodėl.

Kodėl po dvidešimt trejų metų visiškos tylos, jo širdis ėmė plakti lyg pašėlusi, o užplūdusi šiluma vertė skruostus užsiliepsnoti raudona spalva. Jis nebuvo drovus. Semas buvo visapusiškas, tačiau ne drovus. Jam nereikėjo mokėti bendrauti su žmonėmis iki šios akimirkos, tačiau kiekvieną kartą kalbėdamas su nepažįstamaisiais jis rasdavo tinkamus žodžius, kurie atitikdavo jo rūškaną ir grubų charakterį.

Semas mokėjo atstumti žmones, tačiau dabar jis norėjo viską padaryti atvirkščiai ir tai kėlė nemažai keblumų.

- Iš tiesų aš tikiuosi, jog tu kažką pasakysi, nes aš neturiu nė menkiausios idėjos kaip užmegzti pokalbį.- tylus niūniavimas nutrūko vos Angelo balsas pasiekė Semo ausis žodžių pavidalu ir jis buvo priverstas atitraukti savo akis, vaikinui pažvelgus į jį.

Ir, velnias, Angelas negalėjo suvaldyti plačios šypsenos atsiradusios jo veide vos jis pastebėjo paraudusį juodaplaukio veidą ir tai kaip beviltiškai jis mėgino jį paslėpti po keletu drabužių sluoksnių, kurie dengė jo smulkų kūną.

Semas galėjo jausti kaip greitai jo širdis plaka, o delnai, spaudžiantys brangų kompiuterį, suprakaituoja leisdami prietaisui nuslysti kas keletą akimirkų.

- Aš nemėgstu bendrauti su žmonėmis.- tylūs žodžiai paliko jo suskerdėjusias lūpas plačioms akims keletui akimirkų nukrypus nuo jo kompiuterio, į brunetą, kuris spaudė savo rankas kartu ir be jokios gėdos spoksojo į vyresnįjį. Tai privertė jį pasijusti dar nejaukiau, net jeigu jis galėjo jausti kaip karštis pasiekia ir jo ausis, kurių jis negalėjo paslėpti, atvirkščiai nei veido.

- Jeigu tu jautiesi nejaukiai aš galiu atsitraukti.- Angelas pastebėjo, jog juos vis dėlto skyrė nedidelis atstumas ir mažiausiai tą akimirką jis norėjo priversti vaikiną pasijusti nejaukiai ir priversti vengti susitikimo su juo dar kartą.

Vietoje žodžių, kadangi juodaplaukis negalėjo pasitikėti savo balsu, jis papurtė galvą leisdamas suprasti, kad jis neprieštarauja tam. Semas buvo tikras, jog jis leistų vaikinui daryti bet ką, iki tol kol tai neperžengtų sveiko proto ribų.

Ir kažkas Angelo šypsenoje intrigavo juodaplaukį. Jis nebuvo pratęs matyti besišypsančius žmones, išskyrus Hansą, kurio vieninteliai pomėgiai buvo juoktis ir šypsotis, tačiau jo geriausio draugo šypsena niekuomet nesukėlė tokio didelio uragano jo viduje, kaip tai padarė septyniolikmečio, visiškai nepažįstamo asmens absurdiškas lūpų kampučių kilstelėjimas.

○ d e e p e n d ○

17•03•25