𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XIX.

Kovo 19 diena, 2017 metai

00:00

Ir kas galėjo pagalvoti, jog ta siaubinga diena bus viena iš įsimintiniausių Semo Bleiko gyvenime. Jog iš savo užsitarnauto miego jis bus pažadintas Hanso, kuris be jokios gėdos garsiai paklaus kas jam nutiko, nes užtikti savo geriausią draugą miegantį po visų beviltiškų įtikinėjimų, kad miegas yra laiko švaistymas buvo netikėta. Jog jis bus priverstas užsivilkti jaunesniojo švarką ir bent kartą per penkerius metus apsirengti padoriai bei susitvarkyti savo plaukus, kas jam sekėsi beprotiškai sunkiai, nes dažniausiai jis tiesiog perbraukdavo juos plaukų šepečiu arba pirštais, ir atsikratyti savo akinių, kurių jam iš tiesų nebereikėjo, bet vaikinas buvo pernelyg pripratęs prie jų nešiojimo.

Ir kas galėjo pagalvoti, jog pati Tifani patikės Rebekos žodžiais ir nuspręs susitikti su Semu Bleiku. Ir pastarasis galėjo prisiekti, jog ta mergina buvo viena gražiausių kokias jam teko matyti. Ypatingai, kai jos veide atsirado šypsena jai pastebėjus kaip sunkiai vaikinas stengiasi būti malonus.

Semas nesitikėjo to. Jis nebuvo žinomas ir jeigu ne jo geriausio draugo mergina tą dieną jis būtų toliau kirmijęs savo kambarėlyje, o ne sėdėjęs su viena iš garsios kompanijos atstovių, kuri be jokio įspėjimo paklausė jo ar jis galėtų pasirūpinti keleto naujų dainų melodijomis ir dalimi žodžių už tam tikrą atlygį, dėl kurio jis turėjo galimybę susitarti.

Semas nesitikėjo, jog po praėjusio karto Tifani parodys bent kokį susižavėjimą jo darbu. Nes jis tiesiog darė tai kas buvo jo aistra. Jis tiesiog atsisakė miego, maisto ir visko ko jo kūnui reikėjo, vien tam, jog ne vieną parą sėdėtų akimis varstydamas virtualų popieriaus lapą, rašydamas žodžius, kurie kilo jo galvoje, kurdamas pirmą pasitaikiusią melodiją ir viską derindamas.

Ir kaip paprasta tai atrodė, nors iš tiesų reikalavo daug daugiau nei Semas galėjo duoti.

Išėjęs iš tos kavinės, kurioje kvapai kėlė nemalonų skausmą jo pilvo srityje ir vertė jo turinį, kuris susidėjo tik iš keleto batonėlių, sukilti, su keliais baltais popieriaus lapais tarp savo išblyškusių pirštų jis jautėsi laimingas. Laikydamas trumpalaikę sutartį savo rankose jis jautėsi taip lyg jis pasiekė kažką. Jog galiausiai jis galėjo nusišypsoti nebesijaudindamas, jog jis nenusipelnė to.

Nes dienos pabaigoje jis vis dar turėjo sutartį, ant kurios jau puikavosi dailus Tifani parašas.

Ir visa vaikino ekstazė, kurioje jis skendėjo, greitai dingo vos jis suvokė, jog jau yra pusė dvylikos ir ta nelemta diena netrukus baigsis, o jo koja dar nebuvo peržengusi medinės pakilos ribos. Tą akimirką jam nerūpėjo ar Angelas ten bus ar ne, kadangi tikriausiai pirmą kartą per penkerius metus Semas pasileido bėgti taip greitai kaip tik pajėgė, devėdamas nepatogius drabužius ir ignoruodamas šaltį, kuris stingdė jo kaulus.

Net pats Semas nesuvokė kodėl jis jautė tokį didelį įsipareigojimą vaikinui, tačiau jis žinojo, kad jis negalės pakęsti to menko kaltės jausmo savo krūtinėje jeigu jis pasiduos nuovargiui ir vietoje rizikavimo savo sveikata, tiesiog pasiners į patalus, kurie gulėjo ant sofos.

Jo kūnas atsipalaidavo jam galiausiai tinkamai įkvėpus ir ignoravus perštintį deginimą gerklėje vos jis ištarė tuos žodžius, kurie privertė jį pasijusti geriau, kadangi jis padarė tai ką jautėsi įsipareigojęs padaryti.

Visą laiką kol Semas mėgino atgauti kvapą lėtai atsitiesdamas ir atsiremdamas į akmeninę sieną nepaisant jo nugaros skausmo, kuris jį vertė jaustis daug vyresniu nei jis iš tiesų yra, Angelo akys neatsitraukė nuo juodaplaukio, kurio oda blizgėjo nuo prakaito net tamsoje. Semo akys žibėjo apšviestos skaistaus mėnulio jam giliai įkvėpus ir patalpinus rankas juodo, kiek susiglamžusio, kas buvo bėgimo pasekmė, švarko kišenėse. Po keletos akimirkų stovėjimo jis atšlijo nuo sienos ir priartėjo prie suoliuko klesteldamas ant jo krašto.

Angelas pirmą kartą jautėsi kiek nejaukiai, kadangi vyresnysis iš dalies dėvėjo kostiumą kol to tarpu jis tebuvo apsivilkęs nutrintus džinsus, kuriuos reikalavo dėvėti mokyklos aprangos kodas, ir platų pilką megztinį, kuris gulėjo jo kuprinės dugne kone visą dieną. Vaikino mėlynos akys be jokios gėdos žvelgė į vyresnįjį, kuris ištraukė rankas iš kišenių, tačiau šį kartą vienoje jų, tarp jo ilgų ir plonų pirštų ilsėjosi nedidelė dėžutė.

Ir Angelas buvo pakankamai pastabus, jog pastebėtų kas iš tiesų tai buvo.

- Aš nerūkau.- Semas kilstelėjo akis vos pastebėjęs kaip aštuoniolikmečio rausvos lūpos prasiveria. Pilkos vaikino akis nuobodžiai įsispoksojo į tuos mėlynus kristalus, kurie priklausė brunetui, nes galbūt tai buvo vienintelis momentas, kai jis jautė tą drąsos liepsnelę užsiliepsnojančią jo viduje.

Lyg prieštaraudamas savo žodžiams juodaplaukis atidarė pakelį ir ištraukė vieną pagaliuką. Jokie žodžiai negalėjo nupasakoti to deginančio troškimo Semo viduje, kuris užsiliepsnojo jo viduje. Jis norėjo įsidėti cigaretę tarp lūpų ir prisidegti ją žiebtuvėliu, kuris saugiai gulėjo jo džinsų kišenėje. Juodaplaukis vis dar prisiminė kiekvieną rytą, kurį jis praleisdavo judėdamas link vidurinės su vienkartiniu kavos puodeliu vienoje rankoje ir nuodingu pagaliuku tarp jo ilgų pirštų. Jis nenorėjo to prisiminti, bet jeigu ne jo įkyrūs prisiminimai ir klaidos norinčios iškilti į paviršių jis vis dar darytų tas pačias kvailystes, kurios padėdavo jam neišeiti iš sveiko proto.

Dabar tai darė muzika.

Ir galbūt maža dalele vaikinas neatitraukiantis žvilgsnio nuo jo, nors iš tiesų nuolat galvodamas apie Angelą, Semas jautėsi lyg einąs iš proto.

Vaikinui teko sukasti dantis vos vietoje cigaretės įstatymo tarp dantų jis tiesiog sulankstytų ją ir sugniaužęs savo delne paleistų stebėdamas kaip ji nukrenta ant kiek drėgno ir smėliu padengto paviršiaus. Jam nereikėjo nuodų, jog jis galėtų nuraminti savo stipriai plakančią širdį. Tam jis turėjo savo mintis, kurių turėjo pakakti, kadangi tai buvo tas dalykas, kuris gelbėjo jį pastaruosius penkerius metus. Jis turėjo švarų protą, kuris gebėjo blaiviai mąstyti ir ištraukti jį iš įvairių problemų.

- Ačiū.- Angelo balsas nuskambėjo ganėtinai garsiai ir privertė Semo galvą greitai pakilti vos jis suvokė, jog visą laiką nepažįstajam teko stebėti kaip jis išgyvena trumpą emocinę krizę, kurią iššaukė jo praeities šešėliai gulintys jo drabužių kišenėse.

Vos juodaplaukis pakėlė akis ir sutiko bruneto žvilgsnį jis galėjo jausti kaip jo veidas įgauna tą patį rausvą atspalvį, kuriam jis pradėjo jausti neapykantą. Angelas padėjo savo smakrą ant kojos, kuri ilsėjosi ant suoliuko krašto ir buvo sulenkta per kelį, bei nusišypsojo matydamas kaip vyresnis vaikinas nusuka veidą ir sugražina cigarečių pakelį į švarko kišenę.

Semas jautėsi taip lyg su kiekviena akimirka, kurią jis praleido su Angelu, jis kasėsi sau duobę, į kurią patekęs jis nebeturės progos išlipti. Tačiau visos jo blaivaus proto mintys dingo tą pačią akimirką, kai jo akys pastebėjo šypseną vaikino veide.

○ d e e p e n d ○

17•04•16