𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXVIII.

Balandžio 3 diena, 2017 metai

22:29

Švelni plaštaka apsivijo vaikino kumštį, kuris buvo suspaustas dėl šalčio ir neįprastai vėsaus vėjo kaltės, priversdama jį atsileisti ir ilgiems pirštams susipinti. Mėlynos Angelo akys nukrypo nuo vaizdo prieš jį, kuris susidėjo iš neramaus vandens ir bangų skalaujančių siaurą krantą, bei pažvelgė į kiek žemesnį juodaplaukį, kuris atsistojo netoliese jo. Galbūt Semas buvo pernelyg susigėdęs savo veiksmų, tad jis nepakėlė akių nuo pakylos, į kurią tvirtai buvo įsispyrusios jaunesniojo kojos, nes net po tiek laiko brunetui nepavyko suvaldyti panikos, kuri lėtai srūdavo jo krauju žvelgiant į tamsų vandenį.

Juodaplaukis kita ranka suėmė turėklą pakeldamas akis ir žvelgdamas tiesiai. Ir galiausiai jiems nereikėjo jokių žodžių, nes didžiąją laiko dalį jie praleido tylėdami. Semas nežinojo kodėl, tačiau jis nesijautė taip lyg jam reikėtų versti savo smegenis vargti ir sakyti beprasmiškus žodžius. Švelni bruneto plaštaka, jo tolygus kvėpavimas ir šiluma sklindanti nuo jo buvo lyg ramybės šaltinis jam, tad labiau už viską jis bijojo sugriauti visą tai vos keletu ne tokių žodžių.

Suvokęs, jog artimiausiu metu dėmesio jis nesulauks Angelas nukreipė žvilgsnį į tą patį tamsų vandenį pats nepajusdamas kaip jo plaštaka stipriau suspaudžia išblyškusius ir ilgus Semo pirštus, kurie buvo susipainioję su jo ir neketino atsitraukti greitu metu. Vaikino vidus kone liepsnojo jam jaučiant nepaaiškinamą jausmą, kurį jis jausdavo visada vyresniąjam nežvelgiant į jį. Nes jis beprotiškai dievino faktą, jog priežastis kodėl kone kiekvieną vakarą Semas laiko jo ranką priversdamas jo širdį plakti beprotiškai stipriai, slypi ne jo švelniuose veido bruožuose, o tame ko jis nesuprato. Tame ką matė tik pilkšvos juodaplaukio akys ir kas buvo neaprėpiama protu. Nes galbūt vaikino gebėjimas pasiduoti savo svajonėms taip paprastai, tačiau tuo pačiu turėti valios atsispirti viskam vien dėl nedidelio, tačiau skausmingai jo viduje liepsnojančio troškimo spausti aštuoniolikmečio ranką savojoje, buvo kažkas ypatingo.

- Man nereikia grįžti šį vakarą.- Angelas nutraukė tylą girdėdamas kaip medinės pakylos grindys sutraška Semui perkėlus savo svorį ant kitos kojos ir savo petimi atsirėmus į jo, kurį dengė pilkas megztinis ir juodas džinsinis švarkas. Ir tik vienintelis brunetas žinojo, jog nė vienas iš dėvimų drabužių sluoksnių negalėjo jo sušildyti labiau nei faktas, jog kažkas jame privertė artumo ir bendravimo nepakenčiantį ir bijantį Semą atsileisti bei drąsiai, nepaisant jo raustančių skruostų, kurie iš dalies įraudo dėl beprotiškai šalto vėjo, prisispausti prie jo, tamsų ir šaltą vakarą jiems būnant toje pačioje, įprastoje vietoje.

- Kaip manai,- tylūs žodžiai paliko suskeldėjusias vyresniojo lūpas jam skaudžiai suleidus dantis į apatiniąją ir užmerkus akių vokus. Semo kūnas norėjo drebėti dėl baimės, kuri užsiplieskė lyg žiebtuvėlio, kuris ramiai tebesiilsėjo jo džinsų kišenėje, liepsna. Nes vaikinas vis dar bijojo būti nuteistas tų mėlynų kristalų, kurie neleisdavo jam miegoti tomis valandomis, kurias jam suteikdavo jo kūnas, galiausiai pasiduodantis nuovargiui. Deja, jo mintys ir protas niekuomet to nepaisė ir neleido jam užmigti priversdami jį svajoti ką reikštų dar kartelį pajusti tuos pirštus susipinančius su jo ir šiltą kaklo odą, jam paslėpus veidą jame kiekviename kartą jiems begėdiškai užmiegant ant to beprotiškai nepatogaus suoliuko.- ar būtų labai kvaila, jeigu pasiūlyčiau naktį praleisti pas mane?

Nepaisant to, jog galvoje juodaplaukis galėjo regėti kaip Angelas lėtai dingsta iš jo gyvenimo suvokęs koks niekam tikęs jis yra ir, jog vietoje kažko teigiamo jis tiesiog užsikraus dar vieną problemą ant savo gležnų pečių vos sutikęs pasilikti, Semas privertė tuos žodžius išsprūsti pro jo lūpas.

Jaunesniojo veidas buvo išbalęs po visu raudoniu, kuris nusėdo jį atšiauriam vėjui atsimušant į bronzinę odą. Vienintelis dalykas, kurį jis žinojo apie vietą, kuri neatsitiktinai išsprūdo pro vyresniojo vaikino lūpas, buvo faktas, jog tai buvo studija, kuri tikėtinai atstojo jo namus. Ir nepaisant to, jog Angelas suvokė koks naivus ir ganėtinai kvailas jis galėjo būti jis puikiai suprato, kad tai nebuvo pokštas. Ir, jog tai reiškė daug.

Tiek daug, jog jo geriausias draugas kiekvieną dieną stengdavosi jį ištraukti iš jo mažo bei uždaro pasaulėlio. Tiek daug, jog visas Semo gyvenimas sukosi apie tai kas buvo toje nedidelėje patalpoje, apie kurią Angelas net nedrįsdavo pagalvoti bijodamas suteršti vyresniojo privatumą savo mintimis.

- Jeigu tu neprieštarauji. 

Tylūs žodžiai išsprūdo pro jo lūpas priversdami Semo tamsias blakstienas suvirpėti, o pro lūpas pasklisti dūmams vos jis giliai įkvėpė iškvėpdamas ir trukteldamas brunetą link savęs, vos jo juodais sportbačiais apautos kojos pajudėjo atgal jam nepakeliant akių.

Ir vis dėlto dienos pabaigoje problema užkrito ant gležnų aštuoniolikmečio pečių, kol tuo tarpu tragedija ir chaosas lėtai sunkėsi į juodaplaukio minčių kratinį.

○ d e e p e n d ○

17•06•07