𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXXIV.

Balandžio 12 diena, 2017 metai

23:56

Galbūt kone viso savo laiko praleidimas su skirtingais žmonėmis nebuvo toks geras sprendimas, nes vos Samuelis liko visiškai vienas tą vakarą Angelui nepasirodžius, o Hansui vis dar neapsisprendžiant ar jis turėtų atsiprašyti savo geriausio draugo, ar ne, jis pradėjo pasiilgti kažkieno buvimo šalia jo. Jis buvo įpratęs justi erzinantį ir nejaukiai pasijusti priverčiantį jaunesniojo bruneto žvilgsnį ir klausytis visiškai neįdomių savo geriausio draugo pasakojimų iš jo darbovietės, nes vaikinas tiesiog nežinojo kada užsičiaupti.

Semas pasiilgo buvimo su žmonėmis ir tai vertė patį vaikiną jaustis keistai.

Tą vakarą jis negalėjo sėdėti prie savo keleto kompiuterių, tad vietoje to vaikinas beprasmiškai gulėjo ant savo patogios sofos, spoksodamas į tamsias lubas ir stengdamasis negalvoti apie tai kas kankino jį. Jis nenorėjo pripažinti, jog jam iš tiesų reikėjo kažkieno draugijos ir kažko kas palaikytų tą jaukią atmosferą jo šaltoje studijoje. Deja, Semas buvo paliktas visiškai vienas tvarkytis su savo mintimis.

Galbūt dėl to buvo kaltas vėsus nakties oras, tačiau vaikinas buvo priverstas susivynioti į savo storą antklodę, nes gulėti lovoje su megztiniu jam buvo pernelyg nepatogu būtent todėl vienintelis drabužis dengiantis jo viršutinę kūno dalį buvo balti marškinėliai, kurie buvo jo dydžio, tačiau smulkus juodaplaukio kūnas skendėjo juose. Semas mėgino miegoti, žaisti su savo telefonu, kurio nemėgo naudoti, ir net galvojo apie žinutės išsiuntimą savo geriausiam draugui, kadangi pykti ant jo dėl fakto, kad jis tiesiog pasakė tiesą buvo beprasmiška, tačiau niekas nepadėjo.

Jis jautėsi tuščias.

Netruko ilgai iki vaikinas suvokė, jog galbūt jis tiesiog pasiilgo tų žibančių mėlynų akių ir plačios šypsenos dailiai papuošiančios jauno bruneto veidą. Jis pasiilgo Angelo ir po keleto valandų beprasmiško gulėjimo jis tai suvokė. Keletas dienų be to dailaus veido ir šiltos rankos spaudžiančios jo bei to paties klausimo sprūstančio pro vaikino lūpas. Iš pradžių Angelas neištardavo to taip drąsiai, tačiau pastarosiomis dienomis kiekvieną kartą jiems atsiduriant pakankamai arti jo lūpos automatiškai praleisdavo tuos žodžius.

Nes jis vis dar laukė teigiamo atsakymo. Vaikinui tereikėjo išgirsti tą vieną taip, jog jis galiausiai padarytų tai ko nori.

Stipriau suspaudęs antklodę tarp savo pirštų ir telefoną numetęs šalia savęs Semas kelis kartus sumirksėjo pajutęs kaip jo akys menkai apsiašaroja jam nenustojant spoksoti į tą patį tašką ant savo studijos lubų. Nusukęs žvilgsnį ir paslėpęs veidą pagalvėje juodaplaukis giliai įkvėpė užmerkdamas akis ir leisdamas keletui tylių keiksmažodžių išsprūsti pro jo lūpas vos jis suvokė, jog vienintelis dalykas, apie kurį jis galėjo galvoti buvo priežastys kodėl šį vakarą jis buvo paliktas visiškai vienas su savo mintimis. Jis nežinojo ką daryti, tad vienintelė išeitis liko tiesiog toliau beviltiškai gulėti įsipainiojus tarp minkštų patalų ir mėginti išmesti iš galvos tą, kuris atrodė pernelyg stipriai įsipainiojęs į jo minčių kratinį ir suleidęs savo šaknis pernelyg giliai, jog galėtumei jį išrauti nesužeisdamas savęs.

Ir galbūt Semas nemėgo bendrauti su žmonėmis dėl paprastų ir elementarių priežasčių. Galbūt vaikinas bijojo prisirišti prie naujų asmenų, nes jis buvo įpratęs rūpintis tik savo geriausiu draugu ir negalvoti apie nieką kitą tik muziką. Nes galbūt juodaplaukis nenorėjo praleisti eilinių bemiegių naktų nedarydamas nieko tik spoksodamas į vieną tašką, kuris neretais atvejais būdavo jo kompiuterio ekranas arba studijos lubos, galvodamas apie tą, apie kurį jis neturėtų galvoti.

Balandžio 13 diena, 2017 metai

6:21

Konfliktas, į kurį Angelas įsivėlė, kartu su Tajumi buvo daug didesnis nei visi ankstesni, kuriuos jie turėjo. Vaikinams neprireikė pakelti balsų, į darbą paleisti kumščių, nes vienintelis jų ginklas buvo aštrūs ir didelį pėdsaką paliekantys žodžiai, kuriais abu mokėjo naudotis.

Tai buvo tikriausiai pirmasis kartas, kai brunetas supyko ant savo laikino globėjo. Jis žinojo, jog vyresniojo kėslai buvo patys geriausi, tačiau niekas, įskaitant ir jį, neturėjo teisės kišti savo nosies į bruneto gyvenimą. Nes net jeigu jo sprendimai buvo neteisingi, kvaili ir naivūs jis vis tiek juos norėjo daryti pats, kadangi tai buvo jo gyvenimas ir tai jam reikės jį gyventi.

Galbūt tai buvo priežastis kodėl šeštą ryto trenkęs buto durimis jis išsinešdino iš vietos, kurioje gyveno jo geriausias draugas, arba jis iš tiesų pasiilgo asmens, pas kurį jį nešė jo kojos. Angelas turėjo pripažinti, jog tokiu ankstyvu paros metu, gatvėms vis dar skendint prieblandoje vaikščioti visiškai vienam buvo ganėtinai šiurpu, tačiau noras pamatyti juodaplaukį, kurio jis nematė tokį laiko tarpą, jog tai galėjo įvardyti kaip amžinybę, buvo didesnis. Net jeigu tą laiko tarpą buvo galima išspręsti valandų klausimu.

Atrakinęs studijos duris ir patekęs į tą patį vidų, kuriame degė nedidelė lemputė, jis pasijuto nejaukiai. Nes jis atėjo čia visiškai ne tuo laiku, kuriuo ateidavo ankščiau, ir galbūt Semas miegojo, tad nutraukti vaikino retai gaunamas miego valandas atrodė neteisinga. Deja, mintis apie apsisukimą atgal ir grįžimą tomis vėsiomis gatvėmis pas Tajų, kuris tikriausiai vis dar liepsnojo pykčiu, nes Angelas nepaklausė jo, taip pat neviliojo.

Padaręs galutinį ir ganėtinai spontanišką sprendimą brunetas užvėrė duris po savęs bei patraukė prie laiptų pasistengdamas užkilti kaip galėdamas tyliau. Šį kartą čia buvo visiškai tamsu ir beprotiškai tylu, nes asmuo dienas leidžiantis trečiame aukšte nebuvo čia. Semas buvo vienintelis, kuris gyveno šiame pastate, nes atsitraukti nuo studijos būtų visiškas laiko, pinigų ir sveiko proto švaistymas.

Neilgai trukus brunetas pasiekė tas sidabrines duris ir pirštais apsivijo rankeną. Angelui prireikė daugiau negu keleto sekundžių, jog jis atvertų duris, nes vaikinas tai darė be galo lėtai. Vos pastarosios buvo atvertos pakankamai jis lėtai įžengė į vidų stengdamasis neskubėti ir nesukelti nereikalingų garsų. Pakliuvęs į visiškoje tamsoje esantį kambarį jis užvėrė duris po savęs ir išleido tylų bei dėl nervų drebantį atodūsį. Apsisukęs ir pažvelgęs į patalpos vidų viskas su kuo Angelas susidūrė buvo aklina, juoda spalva. Semo kompiuteriai buvo išjungti, jo telefonas gulėjo įsipainiojęs tarp antklodžių, nes vaikinas užmigo su juo rankose, o vienintelio lango užuolaidos buvo užtrauktos, tačiau tai nebuvo neįprastas vaizdas, nes juodaplaukis visuomet laikė jas užtrauktas nenorėdamas įleisti pernelyg daug šviesos į kambarį.

Patraukęs prie sofos brunetas dėjo lėtus žingsnius ir stengėsi neužkliūti už stalo stovinčio netoliese ištiestos sofos. Pasiekęs ganėtinai gigantišką baldą Angelas akimis sugavo miegančio vaikino figūrą ir suvokęs, jog didžioji vyresniojo kūno dalis buvo kitoje sofos pusėje, lėtai atsisėdo ant laisvos vietos.

Tai buvo ganėtinai šiurpu. Angelas jautėsi kiek nejaukiai ir kartu galėjo jausti savo širdį plakančia su menka baime, nes vaikinas nebuvo tikras kokios reakcijos jis sulauks vos Semas pabus ir suvoks, jog jis tiesiog įsiveržė į jo studiją, ankstyvą rytą, be jokio pranešimo ir stebėjo jį miegantį.

Tačiau visos mintys greitai dingo iš bruneto galvos vos jis išgirdo tylų vyresniojo kvėpavimą, jam matant kaip jo krūtinė kilnojasi. Ir jam prireikė visos savo valios, jog jis susivaldytų nuo atsigulimo šalia jo ir pirštų perbraukimo per jo plaukus. Galbūt Ty buvo teisus, iš dalies. Jausti kažką neaiškaus vyresniam ir suaugusiam vyrui buvo kvaila, nes atstūmimas buvo tikriausiai vienintelis dalykas, kurio jis lauks iš tokio asmens kaip Semas. Iš kažko tokio ypatingo ir turinčio savo neįprastą gyvenimo būdą.

○ d e e p e n d ○

17•06•24