𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

VI.

Kovo 11 diena, 2017 metai

13:47

Dangus buvo apsiniaukęs ir visiškai nepriminė švelnių, kvapą atimančių Angelo akių, kurios tiesiog stovėjo Semo akyse jam negalint atsikratyti to vaizdinio. Tai nebuvo pirmasis kartas, kai juodaplaukis jaučiasi lyg apsėstas kažkuo, nes ne kartą jis praleisdavo dienų dienas toje pačioje kėdėje kone nejudėdamas ir nekvėpuodamas, nes jis jautėsi taip lyg privalo sutvarkyti kiekvieną savos kūrybos dainą idealiai.

Semas nebuvo didelis jūros ar vandens gerbėjas. Kiekvienas paplūdimys primindavo jam vasarą ir jis nekentė karščio bei saulės, kuri kepindavo jo kone popieriaus baltumo odą. Tad jeigu ne Hanso, kuris tą dieną buvo kiek išgėręs, užsispyrimas ateiti būtent čia dabar jis nebūtų toks desperatiškas išvysti tą patį vaikiną, kurio grožis dusino jį. Jis pirmą kartą jautėsi taip galvodamas apie kažką kitą, o ne savo aistrą, kuri buvo kiekvienas individualus ir unikalus bei jo sukurtas muzikos garsas.

Juodaplaukis buvo sužavėtas. Jis leido tai suvokti savąjam protui vos šį rytą jo kojos pačios išnešė jį pro studijos duris ir pradėjo judėti į keturiasdešimt minučių trukusią kelionę. Vien mintis apie tai, jog galbūt šiandieną jis ir vėl pamatys tas pačias dangaus mėlynumo akis bei švelnaus rudo atspalvio plaukus vertė jo širdį plakti beprotišku greičiu, o rankas spaudžiančias medinį turėklą suprakaituoti ir pradėti slysti.

Pasilenkęs ir alkūnes atrėmęs į kietą medieną vaikinas užmerkė pilkas akis giliai įkvėpdamas ir iškvėpdamas. Pakėlęs vieną ranką jis sugriebė juodą, savo megztinio, gobtuvą jį užsimesdamas ant galvos ir menkai pasislėpdamas nuo vėjo. Garsus atodūsis išsprūdo pro vaikino lūpas jam menkai pajudinus sustingusias kojas, nes šioje pozicijoje jis praleido daugiau nei pusvalandį kantriai laukdamas bruneto ir ketino tai daryti tiek kiek reikės. Arba iki tos akimirkos, kai jo viltis išvysti tą nepaaiškinamą grožį, kuris atėmė jo kvapą, išnyks.

Vaikino akys greitai atsivėrė vos jis išgirdo tylius žingsnius kažkieno batams atsimušant į medinę platformą. Jis nejudėjo net jeigu noras apsisukti buvo pakankamai didelis, jog jam teko suspausti savo abi plaštakas į vieną kumštį. Ir vis dėlto Semo valia buvo silpna, nes vos po keleto akimirkų jis žvilgtelėjo sau per petį pastebėdamas smulkią figūrą, kuri sėdėjo ant kiek drėgno suoliuko.

Ilgi ir ploni Angelo pirštai įspraudė tabletę tarp jo lūpų Semui akiplėšiškai spoksant į jį, nes net jeigu jis norėjo atitraukti akis jis negalėjo to padaryti. Plačios ir pilkos juodaplaukio akys neatsitraukė nė akimirkai jam stebint kaip nepažįstamasis be jokių pastangų, iš pirmojo bandymo nurija porą tablečių, kurių buteliuką vis dar spaudė jo pirštai.

Pastebėjęs kaip Angelo skaidrios akys nukrypsta į jį Semas nusuko žvilgsnį ir rankomis stipriai įsirėmė į turėklą prieš giliai įkvėpdamas ir iškvėpdamas. Atsistumęs nuo turėklo juodaplaukis apsisuko supindamas savo abiejų rankų pirštus ir drąsiai pakeldamas akis.

Jis galėjo matyti keletą naujų įbrėžimų ant vaikino, sėdinčio prieš jį, veido bei jo išbalusias lūpas, kurios kone susiliejo su popieriaus baltumo oda, kuri buvo kiek paraudusi. Atleidęs savo rankas, kurias jis spaudė pakankamai stipriai, jog pajustų skausmą, jis ištiesė vieną iš jų link vaikino pusės ir prisivertė praverti lūpas.

- Aš Semas.- bruneto žvilgsnis vertė vaikiną norėti pasmegti skradžiai žemę, nes jam reikėjo be galo daug drąsos, jog jis išdrįstų tai padaryti. Jog jis išdrįstų galiausiai peržengti per patį save ir ištarti bent keletą žodžių nepažįstamam asmeniui.

Semas nekentė savo socialinių gebėjimų trūkumų. Jis žinojo, jog galiausiai jie pakiš koją jam, tačiau jis nenumanė, jog tai bus toks momentas.

Plati šypsena atsiradusi mėlynakio veide, privertusi mažas duobutes pasirodyti jo skruostuose, leido Semo širdžiai nusiristi į kulnus. Jis galėjo jausti kaip jo ranka, vis dar laikoma ore, menkai dreba net tą akimirką, kai blyški jaunesniojo plaštaka suspaudė ją.

- Angelas.

Semas nebuvo tikras ar tai pokštas. Nes, velnias, jaunesniojo vaikino išvaizda buvo neapsakoma žodžiais ir vaikino protas neleido jam pripažinti fakto, kad jo vardas taip puikiai tiktų jam. Jog tai ką jis regėjo prieš save iš tiesų būtų galima vadinti Angelo vardu.

Juodaplaukis net nesuvokė, jog jis spokso į asmenį vis dar sėdintį prieš jį, su šviesia šypsena veide, vis dar spaudžiantį jo ranką. Tačiau net norėdamas vyresnysis negalėjo atitraukti akių. Jam patiko tai kaip ganėtinai stiprus vėjas blaškydavo vaikino plaukus priversdamas jį tankiau mirksėti. Po dar keleto savo beviltiško spoksojimo akimirkų Semas atitraukė ranką taip greitai, jog menkas skausmas nudiegė jo pirštus. Žengęs žingsnį atgal jis pasitraukė į šoną ir klestelėjo ant suoliuko, kitame gale nei sėdėjo nepažįstamasis, prisistatęs Angelo vardu.

Jis nežinojo ką daryti, ypatingai tą akimirką, kai raudonis užpildė visą jo veidą, kurį jis mėgino paslėpti juodu gobtuvu. Semas pasitaisė savo pilkų rėmelių akinius, prie kurių jis buvo pripratęs ir visiškai nepaisė fakto, jog jie ganėtinai sudarko jo išvaizdą. Vaikinas retai žvelgdavo į veidrodį. Vieninteliai kartai, kai jis matydavo savo veidą būdavo tie, kai jis atsispindėdavo tamsiame kompiuterio arba telefono ekrane.

Išgirdęs kaip vaikinas sėdintis šalia jo pradeda judėti, juodaplaukis žvilgtelėjo į jį akies krašteliu stebėdamas kaip brunetas užsikelia kojas padengtas juodais džinsais ant suoliuko, jas sukryžiuodamas ir atsilošdamas į akmeninę sieną. Jis užmerkė savo kvapą atimančias akis ir leido tyliam niūniavimui išsprūsti pro sučiauptas lūpas. Apsižvalgęs ir pasijutęs ganėtinai nejaukiai dėl to, jog jis iš tiesų mėgavosi esama situacija savo pilkomis akimis jis galiausiai pastebėjo tamsų krepšį šalia vaikino, gulintį ant smėliu išteptos žemės.

Ploni Angelo pirštai gniaužė tablečių dėžutę tarp jo pirštų jam menkai atmerkiant akis ir pažvelgiant į žemą juodaplaukį, kuris slėpėsi po tamsiais drabužiais ir dideliais akiniais.

Ir tai kokia problema Semas buvo neprilygo tam kokią didelę katastrofą Angelas galėjo atnešti.

○ d e e p e n d ○

17•03•05