𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

X.

Kovo 14 diena, 2017 metai

13:00

Jokie, net geriausiai ir atsargiausiai parinkti, žodžiai negalėjo apibūdinti bruneto savijautos. Ir ponas Mailsas tai suvokė, tad jis leido septyniolikmečiui burbėti apie ją tragišką vidinę kovą su savimi, retkarčiais užsirašydamas porą sakinių savo aplankale, ant kurio viršaus puikavosi pilnas Angelo vardas su jo gimimo data.

- Kas nutiko per praėjusią savaitę?- vyresnis vyras paklausė atsilošdamas savo minkštoje, oda aptrauktoje kėdėje ir susikryžiuodamas rankas ties tvirta krūtine, kurią dengė šokolado rudumo megztinis su keistais raštais ant jo. Ponas Mailsas buvo viso labo ketvirtą dešimtį peržengęs vyras, kuris jau daugiau negu dešimt metų sėdėjo šiame kabinete kone kiekvieną dieną priimdamas tuos pačius klientus, kurie buvo tapę jo draugais. Išskyrus Angelą.

Nes net po dvylikos metų vaikinas retais atvejais užmegzdavo akių kontaktą nepaisant to, jog jis visiškai pasitikėjo šiuo vyru.

Psichologo darbas buvo sudėtingas. Tai suprato ir pats Angelas, kuris šiame kabinete lankydavosi du kartus per savaitę arba dažniau, jeigu jo mintys taip stipriai įsišėldavo, jog jis nebegalėjo kvėpuoti nejusdamas noro sukišti du pirštus į gerklę, išvemti visus išgertus vaistus ir padaryti tai, nuo ko tabletės jį suvaldydavo. Ponas Mailsas visada buvo jo pašonėje ir klausydavosi jo bereikšmių sapalionių, ištiesdamas servetėlę nusivalyti karčias ašaras.

- Jie išmetė mane iš našlaičių namų, tad dabar gyvenu su Ty. Pastarąsias naktis miegojau jo lovoje ir manau, jog jam tai nepatinka, tačiau jis neprieštarauja, ir sutinka nekalbėti apie tai ryte.- žodžiai greitai sprūdo pro rausvas vaikino lūpas jo ilgiems pirštams gniaužiant megztinio kraštą ir žvelgiant į savo sukryžiuotas kojas. Vaikinas bijojo pakelti akis, nes kažkas tame pačiame kratinyje neleido jam pažvelgti į puikiai pažįstamo vyro akis.

- Gavau pranešimą iš direktorės Lorens apie tavo iškeldinimą. Tačiau aš nenoriu iškelti šios temos iki tol kol tu įprasi prie naujos gyvenamos vietos.- psichologo Mailso balsas buvo žemas ir raminantis. Jis nekalbėjo monotonišku balso tonu, nes jam reikėjo išsaugoti įgytą pasitikėjimą ir vienintelis būdas tai padaryti buvo parodyti rūpestį. Parodyti, jog galbūt kažkas iš tiesų rūpinasi Angelu ir nori jam padėti, nes jeigu tai nebuvo įmanoma.

Dvylikos metų gyvenimo su savo demonais nebuvo galima pakeisti keletu paprastų, tačiau raminančių žodžių.

Angelas tylėjo. Jo akių žvilgsnis buvo sutelktas į jo pirštus, kurie tampė jo megztinio kraštą ir jis neketino liautis, nes tai leido jam nusiraminti. Nusiraminti, jaučiant didelę baimę dėl savo neilgai trukus išsprūstančių žodžių. Vaikinui nepatiko kažką slėpti nuo šio vyro, nes viskas ko Angelas iš tiesų norėjo tai atsikratyti to kas nuodijo jo mintis.

Brunetas atlošė savo galvą, atremdamas ją į aukštos kėdės atlošą ir užmerkdamas melsvas akis. Vaikino lūpas paliko drebantis atodūsis jo baltiems baltims suėmus apatinę lūpą, prieš pastarosioms pilnai prasiveriant ir žodžiams išsprūstant pro jas.

- Jo vardas Semas.- vos keletas žodžių prikaustė vidutinio amžiaus vyro dėmesį, jam nuleidus rankas ir su kėde prisislinkus arčiau stalo bei pasiėmus rašiklį į rankas. Jo susidomėjusios akys neatsitraukė nuo vaikino, kurio gyvenime galiausiai atsirado kažkas naujas, nes pastaruosius dvylika metų viskas sukosi tik apie Tajų, Kajų ir jo savižudikiškas mintis kas nepagerino psichologo situacijos jam stengiantis padėti vaikinui, kurio problemos kartais peržengė sveiko proto ribas.- Ir jis paklausė mano vardo.

- Ir kuo tai ypatinga, jog prisiminei jį?- ponas Mailsas paklausė neleisdamas mažai šypsenai atsirasti jo veide nepaisant to kaip stipriai jis to norėjo. Vyras galėjo matyti šypseną susiformavusią jauname vaikino veide, kuri buvo neįprasta. Angelas dažnai šypsojosi, tačiau šį kartą jo skruostuose neatsirado duobutės, nes jis nesišypsojo ta šypsena, kuri užimdavo visą veidą. Jis tiesiog menkai kilstelėjo lūpų kampučius ir tai buvo pakankamai nuoširdu, jog psichologas užsirašytų keletą sakinių prie šios dienos datos, kuri buvo iškeverzota lapo viršuje.

- Jis paklausė mano vardo.- Angelas atlošė savo galvą atgal ir nuleido akis atleisdamas megztinį bei nuleisdamas savo kojas ir leisdamas jo sportbačiams susidurti su medinėmis grindimis.- Niekas niekuomet neklausė mano vardo. Jis žiūrėjo į mane kaip tai daro visi, tačiau jis nepasakė jokio komplimento. Jis tiesiog paklausė mano vardo.- tylus kikenimas išsprūdo pro vaikino lūpas jam supynus savo abiejų rankų pirštus ir užmerkus akis vien tam, jog jis galėtų giliai įkvėpti ir susivaldyti.

Angelas nebuvo pratęs prie to. Nes vaikinas visiems, įskaitant ir jį patį, tebuvo gražus veidas, nusipelnęs ne vieno komplimento, tad vien ta mintis, jog visiškai nepažįstamasis su švelniai įraudusiais skruostais paklausė jo vardo vertė jo širdį plakti greičiau. Nes net pats vaikinas nesuvokė kaip svarbu tai jam buvo iki šios akimirkos, kai jis leido sau atsiverti psichologo kabinete.

- Papasakok man apie jį.- vyrui nereikėjo ilgo laiko, jog jis suvoktų, kad galiausiai kažkas įnešęs spalvų į pilką Angelo gyvenimą negalėjo būti taip lengvai paleistas. Nes galbūt visa ko pabaigoje netikrų vilčių įžiebimas buvo vienintelis būdas, kuris galėjo padėti atverti vaikino akis ir pamatyti kažką daugiau nei mirties šešėlį, pastarąjai alsuojant į jo kaklą.

Ir kaip stipriai brunetas norėjo neleisti nuodams, kuriuos numalšindavo tik Semo odos baltumo tabletės, atimti tos vienos laimės akimirkos, kuri leido jam giliai įkvėpti ir nuoširdžiai nusišypsoti.

○ d e e p e n d ○

17•03•20