𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

II.

Kovo 7 diena, 2017 metai

14:27

Tylus niūniavimas išsprūdo pro vaikino lūpas jo išblyškusioms rankoms spaudžiant medinį turėklą ir laikant už dangaus mėlynumą skaidresnes akis užmerktas. Jis lėtai niūniavo pusryčiu metu per radiją girdėtos dainos melodiją stengdamasis prisitaikyti prie bangų ošimo. 

Vaikinas buvo pavargęs ir mėginti išsilaikyti ant kojų buvo be galo sudėtinga, tačiau jis darė tai stipriai rankomis gniauždamas grubią medieną, kuri rėžėsi į jo švelnią odą.

Šį kartą Angelas buvo vienas. Jam nereikėjo jo geriausių draugų, jog jo kojos išdrįstų jį atnešti prie šios pakylos su sunkiu krepšiu ant vieno iš pečių ir šlykščios geltonos spalvos, vidurinės mokyklos, švarku dengiančiu jo viršutinę kūno dalį bei paslepiančiu laisvus baltus marškinius esančius po apačia. Jis nejautė šalčio nepaisant to, kad Angelo oda pašiurpdavo kiekvieną kartą šaltam vėjui palietus ją. Vaikinas buvo susigūžęs pakylos kampe ir šonu rėmėsi į akmeninę sieną nepaleisdamas turėklo net jeigu jis nejautė tokios didelės panikos kaip prieš keletą dienų. Tačiau ji vis tiek buvo jo viduje ir kratinyje, pavadintame mintimis.

Žengęs kelis žingsnius atgal brunetas klestelėjo ant suoliuko ir patalpino ranką tamsių, juodų džinsų kišenėn ištraukdamas ne patį didžiausią telefoną bei patikrindamas laiką. Jo tamsūs antakiai susiraukė jam pastebėjus skaičius prietaiso ekrane, kurie privertė jį greitai panardinti jį atgal į jam skirtą vietą ir iš krepšio, gulėjusio ant suoliuko krašto, ištraukti nedidelį buteliuką.

Ant smulkaus, kiek mažesnio už bruneto delną, buteliuko puikavosi baltas lapelis su jo vardu išspausdintu ant jo bei daugybe kito teksto, kurį Angelas jau žinojo atmintinai dėl nuolatinio jo skaitymo iš neturėjimo ką veikti. Plonais ir dėl šalčio kiek sustingusiais pirštais septyniolikmetis atsuko buteliuką ir ištraukė keletą tablečių be jokios baimės, kuri ankščiau ištikdavo jį ir priversdavo dvejoti, sugrūsdamas jas į burnos vidų pro savo stipriai sučiauptas lūpas.

Angelui net nereikėjo vandens, jog jis nurytų jas ir užmerktų akis giliai įkvėpdamas. Vaikino kvėpavimas buvo drebantis ir garsus jam užsukus buteliuką užmerktomis akimis ir suspaudus jį. Jis nespaudė jo pernelyg stipriai, jog nesutraiškytų ne itin patvarios plastmasės.

Vaikinas buvo paskendęs savo minčių kratinyje, tad jis nepastebėjo tos pačios, žemos ir tamsios figūros, kuri stebėjo jį iš už to paties kampo, kuris vienintelis skyrė juos. Semą buvo sudėtinga sužavėti ir jis neleido sau pripažinti to, jog jis buvo sužavėtas tą akimirką, kai pastebėjo brunetą prieš keletą dienų. 

Ir jeigu Angelas buvo tragedija, Semas Bleikas buvo problematiškas vaikinas. Iš tiesų, jis buvo tikrų tikriausia problema. Nuo trylikos keliantis bėdas savo tėvams dėl jo nesiliaujančio maištavimo, kuris tęsėsi iki jis sulaukė aštuoniolikos. Tuomet ne pačios žavingiausios išvaizdos ir socialinių sutrikimų turintis vaikinas pabėgo iš savo namų ir sėdęs į pirmą traukinį dingo iš miesto su savo geriausiu draugu.

Nepaisant to kaip Semas dievino adrenaliną ir veiksmą tuo pačiu jis buvo ramus. Nes vieną akimirką jis galėjo bėgti nuo policijos pareigūnų, o kitą viduryje nakties sėdėti parke, visiškoje tyloje tik su savo mintimis. Dėl jo socialinių problemų ir bendravimo trūkumų bei elementarių taisyklių nesilaikymo jis turėjo vos vieną draugą. Semas nepasitikėjo niekuo ir niekas nepasitikėjo Semu. 

Jis buvo rami problema, kuri galėjo išsiveržti bet kurią akimirką.

Ir jo bendravimo gebėjimų trūkumas neleido jam suvokti kodėl nuo tos akimirkos, kai jis pamatė šį vaikiną, juodaplaukis naiviai lankėsi šioje vietoje kiekvieną dieną švaistydamas savo laiką, nes jis tikėjosi pamatyti jį ir vėl.

Ir kai galiausiai jis pastebėjo tą patį žemą septyniolikmetį sėdintį ant nepatogaus suoliuko su šlykščios geltonos spalvos švarku jis negalėjo suvaldyti šypsenos atsiradusios jo veide. Semas net pats nesuvokė kodėl jis šypsojosi žvelgdamas į vėjo sklaidomus šviesius vaikino plaukus ir jo užmerktas akis bei ramų kvėpavimą sklindantį pro pravertas lūpas.

Suvokimas, jog galbūt tamsiaplaukis miegojo privertė šypseną dingti iš dvidešimt trejų metų vaikino veido jam greitai atšlijus nuo sienos ir keletu žingsniu, kurie privertė smėlį buvusį ant pakylos traškėti po jo juodais batais, priartėjus prie vaikino. Semas galėjo jausti kaip jo kvėpavimas pagreitėja jam suvokus kaip arti jo jis yra. Taip arti, jog jis galėjo pastebėti keletą mažų dėmelių ir įbrėžimų ant vaikino veido, įtrūkimą jo apatinėje lūpoje ir menką blakstienų virpėjimą.

Su visais savo trūkumais Angelas atrodė dar gražesnis ir atėmė Semo kvapą.

Ištiesęs savo išbalusią ir saulės nemačiusią ranką vaikinas lengvai palietė bruneto petį, tačiau jam nespėjus jo papurtyti vaikino akys greitai atsivėrė jam pažvelgus į nepažįstamąjį prieš jį ir stipriau suspaudus buteliuką vis dar gulėjusį tarp jo sušalusių pirštų. Jeigu ne jo išgertos tabletės Angelą būtų netikėtai ištikusi panika privertusi jį atšokti nuo vaikino kaip įmanoma toliau, tačiau tą akimirką jis sėdėjo visiškai ramiai kone nejudėdamas ir nekvėpuodamas, kai jo dangaus skaidrumo akys žvelgė tiesiai į juodų it smala plaukų savininko veidą.

Semas Bleikas neturėjo nieko ypatingo kas priverstų visus alpti ar griebtis už krūtinės pamačius koks gražus jis yra. Jis buvo paprastas, savo išvaizdai mažiausiai dėmesio skiriantis vaikinas. Nepaisant jo juodų plaukų jis neturėjo nieko išskiriančio. Smulkią vaikino nosį dengiantys pilkų rėmelių akiniai visiškai užgožė jo veidą, o beprotiškai plačios pilkšvos akys ir ryškūs, kone juodi maišeliai kabantys po jomis atėmė visą gyvybę iš jo. Vaikino balta it popierius oda ir absoliutus miego trūkumas vertė jį atrodyti lyg gyvą lavoną, tačiau net tai neprivertė Angelo atitraukti akių.

Galbūt tai buvo dėl to, jog tai pirmasis kartas per visus septyniolika jo gyvenimo metų, kai jis iš taip arti mato visiškai nepažįstamą asmenį, kuris turi tokią kvapą atimančią, tačiau visiškai niekuo neįpatingą išvaizdą.

- Atsiprašau.- vienintelis žodis išsprūdo pro pamėlusias Semo lūpas jam greitai atitraukus ranką nuo smulkaus bruneto peties ir žengus kelis žingsnius atgal iki tol kol jo nugara susidūrė su mediniu turėklu. Pasijutęs nejaukiai dėl savo veiksmų ir akivaizdaus vaikino žvilgsnio juodaplaukis galėjo jausti kaip karštis suplūsta į jo skruostus jam nusukus veidą raudoniui pasiekus ir jo ausis. 

Semas niekada nesusigėsdavo ir galbūt tai buvo dėl to, jog jis niekuomet neišeidavo į viešumą bei dienas, kurios virsdavo į savaites, mėnesius leisdavo vidutiniame keturių sienų kambarėlyje, kuris priklausė jam. Ten buvo visas jo pastarųjų penkerių metų gyvenimas ir jis pats stebėjosi kokiu būdu jis iškėlė koją iš ten jau ketvirta diena.

Angelas jautėsi nejaukiai dėl savo spoksojimo, tačiau jis negalėjo atitraukti savo akių ypač tą akimirką, kai vaikino skruostus išmušė ryškus raudonis privertęs brunetą nusišypsoti parodant mažas duobutes jo skruostuose.

Angelas buvo sužavėtas problematiško Semo Bleiko ir pripažino tai, atvirkščiai nei pastarasis tyliai slepiantis savo skruostus tamsiu, juodo megztinio gobtuvu.

○ d e e p e n d ○

17•02•14