Empire (Lithuanian)

49

Priėjus viešbutį Darren atrodė prablaivėjęs ,nes tylėjo stebėdamas savo kojas lygt mintyse skaičiuotu žingsnius. Sugebėjau nusiramint ir stengiausi nepakelt akių į žvaigždžių pilną dangų ,nes žinojau jog pravirksiu pagalvodama apie tai ką minėjo Darren. 

Kadangi takelis buvo siauras leidau Darren eit pirmam ir sekiau paskui jį stebėdama jo kiekvieną žingsnį. Girdėjosi tik žiogai tamsoje ,todėl stengiausi kvėpuot tyliau bijodama jog jis vėl pradės kalbėt apie tai jog yra pasiruošęs viskam. Pakėliau akis vos tik išgirdau jį nusikosėjant ir stebėjau ,kaip jis padaužo sau į krūtinę gyliai įkvėpdamas oro.

-Ar viskas gerai? -Nesusilaikiau paklausdamas ir jis atsisukęs šyptelėjo linktelėdamas. Priėjus prie namų durų jis ranka pasirėmė į sieną ir nuleido galvą ,kol aš suvedinėjau kodą.

-Pykina? -Paklausiau pasilenkdama jog pamatyčiau jo veidą ,tačiau jis tik pasukiojo galvą šyptelėdamas ir atidarė duris jog įeičiau. Įėjus nusmaukiau batus nuspirdama šiek tiek toliau ir numečiau skarą ant sofos. Atsisukau pamatydama ,kaip jis pasirėmė į sieną pasilaikydamas ir nusmaukė šlepetes ,o tada išsitiesė ranka perbraukdamas per plaukus. 

-Žinau ,kaip tau nepatinka kai to klausiu ,bet.

-Tai neklausk.-Suburbėjo nutraukdamas mane ir delnu patrynė kaklą lyg skaudėtų. Buvo sunku žiūrėt į jį ir nežinot ką jis galvoja ,kadangi ant veido buvo parašyta jog jis pavargęs ,tačiau taip pat už visko slėpėsi kitos emocijos.

-Visada kartoji ,kad viskas bus gerai ir užsidedi šią kaukę meluodamas ne tik man bet ir sau.-Nebeatlaikiau pasakydama ką galvoju ir tai pagavo Darren dėmesį.

-Įsivaizduoji ,kad tai taip lengva ar ne? -Sarkastiškai nusijuokė dėdamas kelis žingsnius link manęs.

-Niekada nesakiau ,kad tai lengva tačiau kartojimas kad viskas bus gerai nėra išeitis. Manai nematau kaip kiekvieną kartą kankiniesi? 

-Ką nori išgirs iš manęs? Nesuprantu ko tu nori iš manęs? -Suurzgė pakeldamas tona ir mačiau jog jo visas kūnas įsitempė ,kai veriančios akys nepaleido manęs nei sekundei.

-Nori išgirst ,kaip jaučiuosi ? Tikrai nori jog pradėčiau kalbėt apie tai ką galvoju ,nes jeigu aš pradėsiu tai nebeturėsi ašarų kiekvieną dieną verkt apsikabinus pagalvę. Per plauką laikausi tik dėl to jog tau mažiau skaudėtų ,nes kiekvieną dieną mane spaudžia ne tik laikas bet ir kaltės jausmas prieš tave. Negaliu nustot galvot apie tai jog esu tau lyg likimo prakeiksmas.-Jo balso tonas tapo ramesnis.

-Ar žinai ,kaip jaučiuosi viduje žinodamas jog pasaulis nori manęs atsikratyt ?

-Tai ne tiesa.

-Buvau susitaikęs su mintim jog mirsiu ir man buvo gerai ,tačiau tau atsiradus mano gyvenime viskas apsivertė. Jaučiau jog viskas slysta man iš po kojų ,tačiau pasirodžius tau supratau jog nenoriu mirt.-Pirmą kartą išgirdau iš jo lūpų tai ką norėjau ,tačiau nebuvau laiminga kai tik pamačiau jo akyse ašaras. 

-Aš nenoriu mirt ,Adeline, tačiau ar kas nors išklausys mano noro? -Paklausė greit nusivalydamas ašaras ir pajaučiau jog mano skruostai tai pat tekėjo sūrios ašaros deginančios skruostus. Nieko nelaukus puoliau jam į glėbį stipriai suspausdama jo kūną.

-Nežinau ką daryt ,Adeline, pasakyk ką man daryt? -Jo galvą buvo man ant peties ir jaučiau ,kaip ašaros lašėjo man ant kaklo priversdamos dar daugiau ašarų susikaupt mano akyse. Stengiausi neišleist jokio garso jog būčiau jo ramstis ir stiprybė ,tačiau tai buvo per daug sunku. Nežinojau ką jam atsakyt ,todėl tik nurijau seiles tylėdama ir leisdama jam stipriau mane apsikabint. 

Pirmą kartą mačiau Darren Grove palūžusį liejant ašaras man ant peties ir nepaleidžianti mano kūno lyg tai būtų jo išsigelbėjimas. Noriu pasakyt jog viskas bus gerai ,tačiau nuo dažno kartojimo šie žodžiai prarado prasmę ir visiškai nepadeda. Matydama jo ašaras turėjau pasakyt kažką kas nuramintų jo širdį ,tačiau nebuvo tokių žodžių ,kurie suteiktų jam daugiau stiprybės. Stipriai užmerkiau akis tyliai verkdama ir stipriai spaudžiau jį prie savęs nenorėdama jo paleist lyg bijodama jog jis išnyks.

Nežinau ,kaip tačiau Darren nurimus persikėlėm ant sofos ir užmigau laikydama jį savo glėbį kuo arčiau savo širdies. Prabudau saulei pradedant kilt ir neradau jo šalia ,tačiau pažiūrėjus per langą pamačiau jį sėdint terasoj ir žiūrint kaip saulė lėtai kylą virš vandenyno. Kovojau su noru nueit iki jo ir apkabint ,kadangi nujaučiau jog jam reikia vienatvės prie kurios jis pratęs. 

Galbūt sunku suprast Darren Grove ,tačiau vienatvė tai vienas iš būtų kurie jam padeda susidėliot mintis ir judėt į priekį. Stebėjau jį visą laiką kol kilo saulė ir jis nepajudėjo tiesiog žiūrėdama į tolį. Velniškai norėjau sužinot ką jis galvoja su baime prisimindama ,kaip prieš miegą jis vis kartojo jog nenori paleist mano rankos ,nes bijo jog pasimest tamsoje. Jo pasakyti žodžiai įstringa mano atmintyje ir neleido ramiai kvėpuot spausdami širdį.

Nežinojau ,kaip turėjau elgtis todėl vos tik pamačiau jog saulė pilnai pakilo ir Darren atsistojo nuo kėdės greit apsiverčiau apsimesdama jog miegu. Gulėjau laukdama ,kol išgirsiu jo žingsnius ,tačiau nesulaukiau kas privertė atsisėst jog pamatyčiau kur jis. 

Darren buvo kiek tolėliau atsisėdęs ant žolės prie palmės ir nugara atsirėmęs į jos kamieną kol toliau tiesiog žiūrėjo į jūra. Mano kūnas automatiškai pakilo nuo sofos ir kojos nunešė iki jo taip atkreipdamos jo dėmesį. Jis sekundei atsisuko pažiūrėdamas į mane ir tada vėl nusisuko stebėdamas ošiančią jūra. Priėmiau tai ,kaip ženklą jog galiu prisėst ir atsisėdau šalia jo pradėdama stebėt jūrą. 

-Atsiprašau.-Tyliai prabilau ,nes jaučiau jog turiu atsiprašyt. Darren tik tylėjo toliau žiūrėdamas į jūrą ir dabar atiduočiau viską ,kad tik galėčiau išgirst nors šiek tiek jo minčių kurios sukosi jo galvoje.

-Tamsa nėra amžina ,kaip ir po kiekvienos žiemos ateina pavasaris.-Išgirdus jo gilų balsą mano širdis suspurdėjo ir šiltas jausmas perėjo per kūną ,kai jis suėmė mano ranką pridėdamas ją prie savo lūpų ir palikdamas širdį glostantį bučinį.

-Padarysiu viską jog ir toliau galėčiau laikyt tavo ranką.-Jis pasisuko pažiūrėdamas į mane ,tačiau tai truko tik kelias sekundei kai galiausiai vėl pasisuko susikaupdamas ties jūra prieš mus. Žodžiai ,kuriuos jis pasakė leido pasijaust geriau ir tikriausiai tai būtent tai ko ieškojau visą naktį jog nuraminčiau jo nerimą. 

Mano kūnas atsipalaidavo ir pasirėmiau į jo šoną padėdama galvą jam ant peties ir žiūrėdama į tolį kartu su juo. Džiaugsiuosi kiekviena minute ,kurią turiu laikydama jo ranką ir būdama šalia taip neleisdama mintims sugrįžt prie to kas gali nutikt. Pagaliau suprantu kodėl jis norėjo šios kelionės ir kodėl jis visą laiką slėpė tai ką galvojo. 

Abu galvojom apie tai jog norim būt vienas kitam ramsti ,tačiau niekada nebūna taip kaip nori. Maniau neparodydama savo ašarų suteiksiu jam stiprybės ,tačiau tai tik labiau jį kankino viduje. Darren kaltino save ir slėpė savo skausmą tam jog nutikus blogiausiam mano ašaros nebūtų paskutinis prisiminimas apie jį. Jaučiausi geriau galiausiai sužinojus ,kas kankino jį iš vidaus ,nors baimė vis dar nesitraukė tačiau dabar turiu tikėjimą jog viskas tikrai bus gerai. 

Žinau jog jei Darren Grove užsibrėžia tikslą jis tikrai jį pasieks ir tai jog jis nenori paleist mano rankos tik įrodo jog jis kovos iki galo. Baimė nesitraukė ,kaip toji tamsa kurią paminėjo Darren tačiau jis teisus sakydamas jog po kiekvienos žiemos ateina pavasaris ,todėl galiu tikėtis tik geriausio. Nenorėjau turėt per daug optimizmo ,tačiau gyliai širdyje jaučiau jog vis dėl to turėsiu ateitį su Darren.

Komentuojame ;)

Kita dalis trečiadienį ;)