Empire (Lithuanian)

62

Carl sėdėjo šalia manęs visiškoje tyloje ir kartu su manimi žiūrėjo į paveikslą ant sienos tiesiai priešais mus. Abu buvom pasiklydę savo mintyse nebeturėdami ką pasakyt ,kadangi nėra nieko kas priverstų pasijaust geriau. 

Dabar pradėjau suprast kam buvo skirta visa kelionė su daugybę nuotykių ,kurioje Darren parodė koks gražus gali būt gyvenimas. Supratau kodėl jis taip stengėsi išpildyt kiekvieną mano norą ,tačiau nesupratau tik vieno kodėl jis kalbėjo ateitį kurios akivaizdžiai nebuvo suplanavęs. Ar jam tai atrodo kaip juokelis iš kurio turėčiau pasijuokt ,kadangi jis vis kartojo apie mūsų ateitį kartu ir apie tai kaip mane apsaugos. 

Nespėjau pajaust ,kaip neviltį ir skausmą kurį jaučiau širdyje staiga pakeitė pyktis nukreiptas į Darren. Negalėjau suprast kaip jis galėjo apgaudinėt mus. Kiekvienas pažadas ,kurį jis vis kartojo jog niekada nepaleis mano rankos ir mylės mane amžinai buvo melas. Melas buvo ir tai jog visada bus šalia manęs ir saugos nuo visų. 

-Darren pabudo.-Išgirdus balsą pakėliau akis pamatydama gydytoja ir nors gyliai viduje jaučiau džiaugsmą jog jį pamatysiu tas jausmas buvo pakeistas pykčiu.

-Pasistenkit jog jis būtų ramus.-Perspėjo ,kai Carl pakilo pats pirmas ir pasekiau paskui jį. Įėjus į palatą įkvėpiau oro ,kuriame tvyrojo vaistų kvapas ir nurijau seiles ,kurios net nežinojau jog buvo susikaupusios. Darren buvo su baltais ligoninės rūbais ir sėdėjo ant lovos žiūrėdamas per langą taip nusisukęs nugara į mus.

-O tu kaip visada sukeli visus ant kojų.-Pajuokavo Carl ir Darren atsisuko nusišypsodamas ,tačiau vos tik žvilgsnis pagavo mane jo šypsena sumažėjo.

-Ar nuraminai tarybą jog nesukeltų bereikalingų problemų? -Paklausė pasisukdamas atgal į Carl klausdamas pačio nereikšmingiausio klausimo.

-Taip po kol kas bus viskas gerai ,nes pranešiau jog tai maisto apsinuodijimas.

-Gerai, man mažiausiai reikia jog jie imtų landžiot ir išsiaiškintu.-Nebegalėjau klausytis jų pokalbio ,todėl įsiterpiau.

-Išsiaiškintu tai jog po mėnesio nebebus kam valdyt šią didžiulę imperiją kurią pastatei? 

-Adeline.-Suurzgė Carl norėdamas mane užtildyt ,kai Darren atsisuko į mane.

-Atrodo gydytojas pasakė.

-Kada ruošeisi viską pasakyt ?
Paklausiau nors ir bijojau atsakymo.

-Niekada.-Jis atsakė labai greitai tik įrodydamas jog nemeluoja ,o tai buvo dar skaudžiau.

-Nebūčiau to pasakęs iki paskutinės minutės ,nes žinojau jog reaguosi būtent taip.-Sarkastiškai nusijuokiau nusivalydama ašaras ,kurios pačios pabėgo nutekėdamos mano skruostais.

-Ar įsivaizduoji jog elgiesi gerai viską slėpdamas?

-O kas būtų pasikeitę jei būčiau pasakęs? Nueitum į prekybos centrą ir nupirktum man naują galvą? Tai nėra kažkas ką galėtume kontroliuot.-Jo balsas skambėjo taip lyg jis būtų visiškai ramus dėl to kas bus toliau.

-Ar seniai tai žinojai? -Norėjau žinot tiesą.

-Apie kelias savaites. Viltis jog būsiu tinkamas operacijai tik vienas procentas ,todėl buvau užtikrintas jog atlikus tyrimus būsiu atmestas.-Jis buvo toks ramus jog tai kėlė dar didesnį pyktį ,bei tuo pačiu juoką kuris bandė užslėpt ašaras.

-Ar tai koks pasityčiojimas? Kaip visi tie pažadai jog amžinai būsi su manimi ir mane apsaugosi? Kelionė ,kurioje maldavai jog nepaleisčiau tavo rankos nes nori gyvent ir žodžiai mano mamai jog padarysi viską jog būtum su manimi?

Mano balsas kilo ir man nerūpėjo tai jog Carl vis kartojo nusiramint.

-Tai nėra pasityčiojimas ,kadangi dariau visą tai jog būtum laiminga. Adeline, nesvarbu jog velniškai noriu gyvent ,nes tai ne mano valioj. Ar manai leisčiau sau palikt tave jei turėčiau galios tai pakeist ? Nekenčiu savęs už tai ,todėl norėjau praleist su tavimi laiką pamiršdamas faktą jog galiausiai nebegalėsiu laikyt tavęs savo glėbyje.- Stengiausi laikytis ,nors ašaros be perstojo bėgo mano skruostais.

-Iškeitei skausmą į mano laimę ,tikėdamasis jog būsiu dėkinga?
Sukūkčiojau vien pagalvojus apie tai jog jis negalvojo apie save sutelkdamas visą dėmesį tik į tai jog būčiau laiminga. Mano laimės kaina buvo jo skausmas.

-Buvo verta.-Negalėjau patikėt tai ką girdžiu iš jo lūpų ,kaip ir negalėjau patikėt tuo kaip greitai jis susitaikė su savo likimu.

-Kodėl elgiesi taip lyg.

-Nes myliu tave.-Pertraukė nespėjus paklaust ir perbraukiau ranka per skruostą nusivalydama karštas ašaras. Nežinau ar taip tikrasis meilės jausmas ,kurį jaučiau šiuo metu į jį žiūrėdama ar tai neapykanta. Nesugebėjau nieko atsakyt ir drebėdama apsisukau išeidama. Girdėjau jo balsą šaukiant mane ,tačiau nesustojau eit kuo tolyn nuo jo kadangi skausmas kurį jaučiau buvo didesnis būnant šalia jo. 

-Adeline! -Nesustojau ir neatsisukau nei sekundei bandydama mintyse nebematyt jo veido ,kuris tik labiau spaudė mano širdį. Nesinaudojau liftu ir lėtai lipau laiptais ,kol laiptinę užpildė mano kūkčiojimas. Nebežinojau ką turėčiau daryt ir kaip susitvarkyt su tuo ką jaučiau. Mano jausmai ir emocijos susimaišė todėl nebesupratau ar tai ką jaučiau buvo nelaiminga meilė ar kvailas likimo pokštas jog atsibusčiau iš burbulo kuriame saldžiai miegojau visą šį laiką.

Išėjus pro avarinį klinikos išėjimą atsirėmiau į sieną susiimdama už kaklo ir stipriai užmerkdama akis. Jaučiausi taip lyg mane kažkas smaugtų ir man truktų oro ,o kai pramerkiau akis pamatydama dangų ašaros vėl pradėjo tekėt skruostais lyg niekada nebūtų pabaigos. Nuslydau siena žemyn ir atsisėdau ant šalto betono nesustodama žiūrėt į vieną tašką ,kuris leido pasijaust geriau.

Nebežinojau ką daryt ,tačiau žinojau jo negaliu grįžt namo todėl patraukiau pas mamą. Paskambinus į duris palaukiau kelias minutes ir vos tik jos atsivėrė žengiau žingsnį apkabindama mamos kūną kuo stipriau. Ašaras ,kurias laikiau visą kelią iki namų vėl pabiro ,kai stipriau suspaudžiau mamos kūną sukūkčiodama.

-Adeline, kas nutiko? -Ji atrodė pasimetus ,kai paėjo atgal ir užtrenkė buto duris. Negalėjau nustot verkus ir atsakyt į jos klausimą ,todėl ji lėtai suėmė man už alkūnių ir atitraukė jog suimtų delnais mano veidą.

-Kas nutiko? 

-Mama, man labai skaudą.-Sukūkčiojau suimdama už širdies pusės ir daugiau nereikėjo nieko sakyt ,kai ji nušluostė mano skruostus dar kartą apkabindama.

-Viskas bus gerai.-Ji kartojo tai glostydama mano plaukus ,tačiau tai manęs neramino ,o tik privertė galvot apie Darren kuris dažnai tai naudojo slėpdamas savo melus. Ši frazė buvo mūsų nekenčiama kadangi žinojom tai ne tiesa ir viskas nebus gerai.

-Žinojau jog tas vyras neša nelaimes.-Ji sušnabždėjo galiausiai suprasdama jog už skausmo kurį jaučiau slypėjo Darren. Ji bandė mane ramint glostydama mano plaukus suprasdama jog viską ką jis sakė buvo teisi ir galiausiai viskas ką Darren paliks bus skausmas.

-Jis nevertas tavo ašarų jei nesugebėjo tavęs mylėt taip stipriai kaip tu buvai verta.-Ji nežinojo ką kalbą ,tačiau neprieštaravau jai tik labiau sukūkčiodama ,nes žinojau tikrą tiesą. 

-Žinojau jog meilė kurią jis tau jautė buvo nuodinga.-Ji suburbėjo ,tačiau kas galėjo pagalvot jog meilė kurią jautėm iš tikro buvo nuodingą ir vienas iš mūsų bus sunaikintas? Viskas atrodė beveik tobulą ir rutuliojosi taip gerai kas leido svajoti apie ateitį kurios išaiškėjo jog nebus. Jis visą tai žinojo ,tačiau leido man svajot ir kur galvoje vaizdinius apie tai kaip kartu užauginsim vaikus ir pasensim. 

-Tikiuosi gyvenimas jam atlygins už tavo ašaras.-Ji sušnabždėjo ir praradau kontrole ,kai akys pačios užsimerkė ir viskas aptemo. Nežinau kodėl tačiau norėjau jog tamsa ,kuri mane pasiglemžė niekada nesibaigtų ,kadangi skausmas dingo.

Komentuojame ;)

Velniava teko paverkt rašant šias dalis visai kaip Adeline.

Kita dalis rytoj ;)