𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

1. | 𝙸𝙽𝚂𝙾𝙼𝙽𝙸𝙹𝙰

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

VĖLYVO vakaro šešėliai skverbiasi pro prasiskyrusias svetainės užuolaidas, o mintyse jau sukiojasi neraminantys scenarijai: šiąnakt laukia dar viena bemiegė naktis.

Pasitrynęs apsunkusias akis, išspaudžiu atodūsį, nes nerimauju dėl mane kamuojančios insomnijos. Vis dar jos neatsikračiau ir imu baimintis, kad prie šio lėtinio sutrikimo vis labiau prisirišu. Nemiga kaip neatsiejama mano dalis. Ištisus metus drauge su ja esu įstumtas į emocines, vos kelių kvadratinių metrų sienas.

Beveik jau pripratau. 

Tai įprasta. Iki vėlumos bastausi namuose, šmirinėju tuščiais pakampiais, kartais rymau prie tamsių langų. Vėliau ryju vaistus ir likusią naktį vartausi ant svetainės sofos.

Šiąnakt ji tuščia, nes susirietęs tūnau ant apdriskusio fotelio. Parimęs skaitau dar vieną politologinį veikalą, kemšantį mano sudirgusias mintis dėmesio reikalaujančia informacija. Paskutiniu metu esu labai pasidavęs įtakingam tokio žanro knygų viliojimui, o visas man žūtbūt reikalingas mokslines knygas apie žmogaus psichologiją ir praktines jos analizes nustūmęs į nuošalę. Priežastis gan elementari - profesiniai skaitymai ir savarankiškos pastangos tobulėti savoje srityje sunkia iš manęs paskutines gyvąsias ląsteles.

Nors panašiai galėčiau atsiliepti ir apie istorinę politologiją, tačiau pasvėrus šiuos du žanrus, vis dėlto svirtį žemiau nulenkia psichologija. Ne veltui Navija man taip atkakliai vis brunka į rankas pašalinius, su darbu nesusijusius tekstus. Jai rūpi mano sudirgusi nervų sistema ir emocinė būklė. Kartais rimtai imu tikėti, jog sąmoningai stengiasi sugerti bent pusę mane užgniaužusios psichologo darbo naštos. Labai miela ir kilnu iš jos pusės.

Geroji Navija laikosi visų mūsų santuokos įžadų. Turbūt labiausiai jai patinka ta sentimentalioji eilutė ir varge, ir džiaugsme, nes rūpinasi manimi visais gyvenimo atvejais. Perkračius tokius niuansus mintyse, vis ryškiau ima aiškėti toksai jos gerumas - viską galima pagrįsti tais banaliais, tačiau esminiais santuokos įžadais.

Akimis nardau tarp mirgančių knygos eilučių ir kas keliolika minučių vis žvilgteliu viršun. Kitapus svetainės stalo patikrinu miegančią Naviją. Susikuitusi, įsivėlusi į pūkinį pledą, snaudžia fotelyje, netoli lango. Raibuliuojanti kalėdinė eglutė meta ant jos skruostų šiltas girliandos švieseles, o balsvos plaukų sruogos joms tarsi švarus popieriaus lapas, ant kurio savo elektrinėmis spalvomis kuria impresionistinį meną; fiksuoja pirminį įspūdį.

Dirstelėjus jai už nugaros, tamsiame lange įsistebeiliju į krentančius stambių snaigių kąsnius. Ima ryškėti ir mano ištįsusio veido atspindys. Galvon ir vėl tvoksteli paviršutinis pasvarstymas, kokie mudu su Navija panašūs. Puikiai derame išore, todėl aplinkiniai niekad nesiliauja čiauškėti, kad esame vienas kitam skirti. Juk iš tiesų, nekišęs nosies į mūsų vidinius pasaulius, galėtum dėti mudu į saldinto romantinio filmo scenas. Kaip iš paveiksliuko. Abiejų šviesios garbanos ir giedro mėlio akys tiesiog šaukte šaukia būti kartu. Ne veltui sakoma, kad drauge gyvendami žmonės supanašėja - kiekvieną vakarą, žvelgdamas į savo atspindį snieguotame lange, savyje matau vis daugiau jos.

– Navija, eik miegot, – palikęs savo šiltą guolį, švelniai krusteliu jos pečius.

Ši, lyg apsvaigusi, ima kažką vepėti. Pasimuisto plede, kelissyk sučepsi. Pirmąkart matau ją tokią įmigusią ant ankšto fotelio lopinėlio. Jai visada buvo svarbus komfortabilus guolis, nes net ir menkiausi dirgikliai trukdydavo kokybiškai išsimiegoti. Todėl paskutinius kelis mėnesius primygtinai liepiau jai likti mūsų miegamojo lovoje, o pats savo naktinę mantą permečiau ant kaulus laužančios svetainės sofos.

Savotiškas pasiaukojimas. Seku jos pėdomis ir vis dažniau pagaunu save pildant santuokos įžadus.

– Kiek valandų? – vangiai praplėšusi akis, tyliai sumurma.

– Jau po vienuolikos, – dirsteliu į riešinį laikrodį. – Nenorėjau žadint, bet tu nugulėsi kaklą. Eik į lovą ir nesikankink.

– O tu?

– Ateisiu vėliau, – sumeluoju jai marmuriniu veidu. Ji iškart tai perpranta. Turbūt todėl ir atsidūsta.

– Žinai, aš vis dar manau, kad tau reiktų pasiimti atostogų. Visas iškritęs iš veido. Atrodai pervargęs.

– Jau tuoj Kalėdos. Kaip nors ištempsiu ir be papildomų išeiginių, – greitai užginčiju. – Be to, žinai, kad viskas čia ne vien dėl darbo.

Ji nutyla. Nežvelgia man į akis, atrodo susimąsčiusi. Tingiai išsiropščia iš fotelio. Apsigobusi jaukiu pledu, paslepia kūną nuo ne tik mano, bet ir viso pasaulio akių.

– Nesikrimsk taip, Elijau. Viskas gerai. Jis gerose rankose.

– Koks skirtumas, kokiose jis rankose? – sudirgę nervai verčia mane skambėti per daug ironiškai. Suneriu rankas ties krūtine. Nusuku žvilgsnį į šalčiu alsuojantį svetainės langą. – Aš jau susitaikęs. Bet kurią akimirką esu pasiruošęs iš gydytojų sulaukti lemtingo skambučio.

– Nebūk toks negatyvus.

– Aš realistas, Navija, – atsidūstu. Minutę padvejojęs, nedrąsiai uždedu rankas jai ant plede paskendusių pečių. Švelniai delnais pamaigau raumenis, tarsi mėginčiau numalšinti joje įtampą, kuri iš tiesų kontroliuoja ne ją, o mane. – Aš dar čia pabūsiu. Kažkodėl labai neramu. Man bet kada gali skambint. O tu eik prigult.

Ji linkteli. Nesileidžia į tolimesnes diskusijas, nes turbūt nujaučia, kad manęs neperkalbės. Nesistebiu, nes per pastaruosius penkis mūsų bendro gyvenimo metus mudu spėjome vienas kitą pažinti. Ji jau mato manyje visus ryžto, užsispyrimo, galbūt kartais ir išlendančio kategoriškumo atspalvius, o aš puikiai perpratęs ne tik jos vidinę, bet ir išorinę ramybę.

Vidumi mes skiriamės dvigubai stipriau, nei sutampame išvaizda. Išsireiškiant meninėmis priemonėmis, aš esu ugnis, o ji vanduo. Užsiliepsnoti galiu lyg degtukas, o jai dažniausiai lieka sunkusis darbas - gesinti mano ugnis. Ji savyje saugo žavią, sentimentalią pusę, o aš tokios neturiu. Visą gyvenimą buvau racionalus rimtuolis, į viską žvelgiantis atsakingai. Kartais prigaudavau save kovojantį su bjauriu kaltės kartėliu, kuris smerkdavo mane už tokį nelemtą savo būdą. Dar mudviejų draugystės pradžioje matydavau iš Navijos akių, kad ji viltingai troško iš manęs tos pusės, kurios aš neturiu. Tačiau ilgainiui ji tai suprato.

Vakaras tirpsta lange. Kiurksau Navijos kūno įšildytame fotelyje. Parimęs tuščiu žvilgsniu spoksau į mirgančią kalėdinę eglutę. Šiais metais pasipuošėm ją gan anksti. Navija daug laiko leisdavo namie, mat čia ji gaudydavo įkvėpimą rašyti. Sukiojosi pakampiais, kurpė savo naujos knygos scenarijus ir realizavo juos baltame kompiuterio lape. Sumaišiusi laisvą laiką su kūrybinėmis jo variacijomis, papuošė šį kalėdinį atributą dar lapkričio pabaigoje.

Turbūt nenujautė, kad, papuošdama dirbtinio medžio gabalą, iš tiesų tik savom rankom sukonstravo man naują buveinę, kurioje naktimis skandindavau savo nerimą. O aš nė nenumaniau, kad į ją žvilgsniu smeigdamas didžiausius savo nervų kamuolius, tik dar labiau save sudirginsiu.

Netikėtai ant svetainės stalo suvibruoja telefonas. Tikėjausi, tačiau melavau Navijai teigdamas, kad esu pilnai tam pasiruošęs. Rankos virpa, o į zyziantį skambutį vis nesiryžtu atsakyti. Tačiau suimu save į nagą.

Nuspaudžiu atsakiklį, tikėdamasis išgirsti visai ne tai, ko tikėjausi.