𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟷𝟷. | 𝚅𝚈𝚁𝙰𝙸

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

– 𝗢 tu norėjai?

– Ko?

– Šeimos, – skambu rimtai. – Jūs visus tuos šeimyninius reikalus planavot abu ar tai buvo daugiau jo vieno iniciatyva?

– Norėjau su juo daug, – akimirką ji nutyla. Jos akys mina taką ant balsvos sienos. – Bet jo neištikimybė mane užmušė. Žinai, toks siurprizas, gulint mirties patale, suveikia triskart stipriau nei turėtų suveikti. Be to, ir motina visąlaik sakydavo, kad jis man tik laiko gaišimas. Anksčiau dar pykdavau, kad ji taip aršiai kišasi į mano gyvenimą, bet panašu, kad šį kartą neklydo.

– Tai mama Džeimiu buvo nepatenkinta?

– Dar ir kaip, – apimta ironijos pašaipiai prunkšteli. – Manęs tai nestebino, nes kol kas jai neįtiko dar nė vienas mano vaikinas. Kartais pagalvoju, kad mano motina turi kažkokį nervinį sindromą, kuris įvaręs jai paranoją visiems pasaulio vyrams.

– Na, nereikia šitaip, – imu ginti Šeri poziciją, nors nieko nežinau. Tačiau akivaizdu, kad šiandien jos dukra visai nenusiteikus leistis į kompromisus. Lanksčios diskusijos jai nepatrauklios. – Pati ką tik pripažinai, kad dėl Džeimio ji buvo teisi. Dažnai motiniška nuojauta pasiteisina šimtu procentų.

– Elijau, aš rimtai. Kad ir kaip kvailai tai nuskambėtų, į vyrus ji žiūri labai liguistai.

– Ką turi omeny?

– Nuo pat vaikystės jaučiausi, lyg būčiau nuo jų saugoma. Mama visąlaik sekdavo mano žinutes ir pokalbius telefonu. Žinojo, kad mokykloje turiu geriausią draugą, kuris, kaip nekeista, irgi kėlė jai priešpriešą. Visus metus, kol nepersikrausčiau gyventi atskirai, buvau tarsi po padidinamu stiklu. Ji visąlaik mane stebėdavo. Drausdavo eiti į pasimatymus. Kai sužinojo, kad planuoju su Džeimiu kartu apsigyventi, pakėlė tokį skandalą, kad maniau, prisišauks sau infarktą. Buvo baisu. Ji vis rėkavo, kad aš dar per jauna. Kad apskritai tokių metų dar turėčiau gyventi jos namuose. Turbūt iki šiol laiko mane trimečiu vaiku.

– Bet jūs abi man atrodėt labai artimos, – mintyse praskriejus pavieniams prisiminimams iš vėlyvo vakaro Šeri namuose, prie šilto puodelio kavos ir gardžių jos sausainių, garsiai nusistebiu, jog po tokia iliuzija iš tiesų gali slėptis tokie abejotini dalykai. – Stebėjausi, kad jūs taip gerai sutariat ir visai nesupratau, kodėl prieš išlipant iš mašinos įspėjai mane, kad tarp jūsų nėra viskas gerai.

– Mūsų santykius labai sunku paaiškinti. Viena vertus, mūsų ryšys labai stiprus, bet apskritai mūsų santykiai nėra... sveiki? – teigia taip, lyg iš tiesų atsakymo klaustų manęs. – Dabar, kai po ligos persikrausčiau pas ją pagyventi, ji lyg devintam danguj. Rūpinasi manimi nuo ryto iki vakaro. Klausinėja kur vaikštau, ką veikiu, su kuo bendrauju. Kartais jaučiuosi, lyg vėl būčiau grįžusi į seną jos kalėjimą. Neįmanoma to pakelti. Tikiuosi greitai susirasti darbą ir kuo skubiau iš tos lindynės išsinešdinti.

– Doloresa, – jos vardą nutęsiu nedrąsiai. Užsitarnauju jos dėmesį, tačiau nesiryžtu žengti tolimesnių žingsnių. Baiminuosi susimauti ir tokiomis dvejonėmis imu stebinti patį save - anksčiau visuomet buvau tikras savo žodžiais ir ketinimais. Dabar pėdomis liečiu paviršių, po kuriuo neegzistuoja jokie pamatai. – Aš suprantu, kad ne visais atvejais mamos ir dukros santykiai klostosi kaip per sviestą, bet turi suprasti, kad nėra nieko neatleidžiamo. Stenkis jūsų ryšyje ieškoti teigiamų dalykų. Aš manau, kad tas perdėtas rūpestis yra iš meilės. Priežastis, dėl ko ji šitaip elgiasi - jau visai kita tema. Tai neturėtų įtakoti tavo meilės jai.

– Dieve, Elijau, kad tu būtum matęs jos reakciją, išgirdus apie mano ir Džeimio skyrybas, – jos ironiška šypsena persipina su tvankaus deguonies kvėptelėjimu. Įsistebeilija kažkur visai šalia manęs, tačiau akių kontaktą užmegzti vengia. Suprantama. – Tą vakarą aš verkiau, lyg būčiau palaidojus artimiausią žmogų, o ji džiaugėsi. Per visus dvidešimt šešerius metus dar nebuvo tekę jos matyti tokios pakylėtos. Žinai, kai iš laimės žmogaus vidus spindi per išorinį kūną? – kilsteli į mane akis, nors retorinis jos klausimas jokios reakcijos nereikalauja. – Sužinojusi apie mano skyrybas ji būtent taip ir spindėjo. Tiesiog krykštavo džiaugsmu.

Virš mūsų susiformuoja suodinas tylos debesis. Baisu, kad bet kurią akimirką tas rūko kamuolys gali sprogti ir išsitaškyti bjauriausiomis spalvomis. Užgoš ir mane, ir ryškiai raudoną Doloresos ugnį akyse. Tačiau dabar palankios sąlygos mąstyti. Nereikia net stengtis - rodos, tarsi smegenys savaime imtųsi šių santykių analizių.

Keista.

Akyse vis nesiliauja sukiotis šešėliuotas šatenės Šeri Legrand portretas; paveikslas, kurį paskubomis nusitapiau vos per porą valandų. Norėjęs sutilpti į neelastingo laiko rėmus, atmestinai praleidau reikšmingas jos bruožų detales. Sukūriau tik pirminį įspūdį, kuris, kaip žinia, paliko man malonius prisiminimus. O dabar kabinete kiūtau pametęs absoliučiai visus savo nesvarių įsitikinimų galus. Jaučiu manyje vystantis baimę pirminiam įspūdžiui, nes remiantis šios dienos patirtimi, tokie įspūdžiai yra melagingi.

Smegenyse vyksta didžiulis minčių virsmas. Esu nepajėgus aprėpti visų šių sąmokslo teorijų.

Kodėl, pasak Doloresos, Šeri taip liguistai mato vyrus? Kokia galėtų būti tokios antipatijos priežastis?

– Manau, kad čia turėtų būti kažkokia potekstė, – garsiai pasvarstau.

– Potekstė?

– Taip, – linkteliu. – Juk turi egzistuoti reali priežastis, suformavusi joje tokį požiūrį į vyrus. Jei iš jos gyvenimo žinočiau ką nors daugiau, būtų gerokai paprasčiau.

– Kodėl tu taip giliai knaisiojiesi? – nužvelgia mane įtariu žvilgsniu. – Nejau tau tikrai nuoširdžiai rūpi?

Ji apstulbusi. Racionali jos širdis netiki, kad kažkam gali rūpėti tokios gilios išgyvenimų šaknys. Toks jos nepatiklumas iš dalies yra pagrįstas, nes teoriškai man rūpėti neturėtų.

Mano darbas - rūpintis žmonėmis tam tikruose rėmuose ir iki tam tikro laipsnio. O giliai krūtinėje jaučiu, kad tas rūpestis jau gerokai peržengęs normų ribas. Mane intriguoja ir paslaptingosios Šeri Legrand asmenybė, tačiau tvirtai sau pripažįstu:

Doloresa Renuar man rūpi šiek tiek per daug nuoširdžiai, nei turėtų rūpėti.

Kai imu sklęsti jos akių gelmėje, imu jausti plūstančią nekenčiamo pažeidžiamumo bangą. Pabūgęs jautriosios savo pusės, teišgaliu tik silpnai linktelėti. Perduodu jai nebylų pritarimą, bet jos skruostams įšilti viso labo tiek ir pakanka. Išraiškingi jos veido kontūrai - puikus emocijų paveikslas. Ji nurimsta, nes jaučiasi reikalinga. Sukilęs kvėpavimas nuslūgsta savaime. Pirštai liaujasi nervingai žaidę tarpusavy. Balsas sušvelnėja, o baimė užmegzti akių kontaktą apmąžta. Tada ir taria:

– Kitą kartą papasakosiu tau daugiau.