𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟿. | 𝙼𝙰𝚁𝙲𝙸𝙿𝙰𝙽𝙰𝙸

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝗚𝗥𝗜̨𝗭̌𝗘̨𝗦 namo randu Naviją snūduriuojančią ant svetainės fotelio. Akimirką, kai išvystu jos ramybe alsuojantį veidą, krūtinę užlieja šilta saugumo prošvaistė. Stebiuosi. Nemaniau, kad grįžęs į namus, kuriuos paskutiniu metu asocijavau su kraugeriu, man iš venų siurbiančiu dvasios liekanas, imsiu juose įžvelgti savastį. Miegančios žmonos portretas tamsaus nakties lango fone sušildo neramią širdį. Ištirpdo ledą, kuriuo aš apšarmojau Šeri Legrand namuose.

Ne dėl jos aš išgyvenau. Greičiau jau džiaugiausi, kad per nekaltą atsitiktinumą mūsų keliai ėmė ir susikirto. Dabar bus lengviau stengtis pildyti paskutinę tėvo valią, nors kol kas dar nesu susiprojektavęs konkrečios įvykių raidos, kokiais būdais ta moterimi rūpinsiuosi. Tačiau mane neramino Doloresa. Nenutuokiu, ką tokio tas paskutinis jos žvilgsnis, prieš paliekant jos namus, manyje pasėjo, tačiau gerai žinau, kad tos paslaptingos šaknys manyje gerų jausmų nekelia.

Ji kitokia - su tūkstančiu raudonų atspalvių asocijuotis galinti ugnis, turinti galią bet kurią akimirką deformuotis į šiltą nuoširdumą.

Nesu pratęs prie tokių kardinalių kontrastų ir gerai žinau, kad niekada prie jų nepriprasiu. Maniau, kad toks karštligiškas, dar nepatirtas jos būdas man kelia žavesį, tačiau šiąnakt jaučiuosi sumišęs ir paklydęs savo simpatijos bei antipatijos santykyje. Bent jau kurį laiką noriu šias kamuojančias jo analizes nustumti į nuošalę.

Iki šios dienos buvau tikras, kad vienintelis peilis, įsmigęs man į nugarą - rutina ir gliti Navijos ramybė. Tačiau dabar, regint ją priešaky, jaučiu kūną nutirpstant nuo viršugalvio iki pat pėdų. Pasiilgau jos taip stipriai, kad tik joje vienintelėje trokštu nuskandinti visą realizmo sumaištį.

Nugirdusi mano krebždesius ji tingiai prasimerkia. Apsidairo aplink, tarpdury išvysta mane. Šiąnakt jos melsvi akių vyzdžiai gerokai patamsėję ir nesu tikras, ar dėl šio niūraus atspalvio kalta už lango rymanti naktis, ar bet kada į paviršių iškilti galintis priekaištas dėl vėlyvo mano parsiradimo namo.

– Kur buvai? – apsvaigęs nuo miego žiovulys palieka jos lūpas.

Nedrąsiai prislenku arčiau. Tyliu krenkštelėjimu pravalau gerklę. Jaučiuosi prasikaltęs.

– Ilga istorija, – atsidūstu. – Nepyk, kad neatsiliepiau, kai skambinai. Neįsivaizduoji, kokia keista buvo diena.

Ji pasimuisto šiltame guolyje. Apsiklosto pledu iki kaklo, tarsi slėptųsi nuo smalsaus pasaulio akių. Nudelbia mane vis dar neperskaitomu žvilgsniu.

– Gal nori kokios arbatos? Galiu užkaist, – nejaukiai pasikasau paveltą pakaušį. Pasiūlydamas išprovokuoju vieną aptingusį jos šypsnį.

– Bandai išsilaižyt žaizdas?

– Patikėk, tikrai stengiuosi, – atsakau juoku, tačiau netgi į rėmus įstatytas nuoširdumas vis tiek lieka nuoširdumu. – Tai gersi?

Ji linkteli. Jaučiu ją nusekant mane smalsiu žvilgsniu, kol traukiu virtuvėn. Vos spėju susisukti, mane iš paskos atsiveja garsesnis jos šūktelėjimas.

– Šaldytuve palikau tau troškinio. Jei alkanas - pasišildyk.

Šypteliu. Klausausi virdulio traškėjimo, puodeliuose šaukšteliu žarstau kristalines cukraus granules, o mintyse jau konstruoju sakinius, įžiebsiančius tarp mūsų būsimą diskusiją. Už lango spirgantis terasos žibintas apšviečia ore šokančioms snaigėms kelią. Lauke siaučia pūga, bet vakaras stebėtinai jaukus.

– Per Kalėdas tau minėjau, kad po Naujųjų Metų turėsiu naują pacientę. Pameni? – grįžtu pas Naviją su garuojančiu žalios arbatos puodeliu.