𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟹𝟹. | 𝙼𝙰𝙸𝙽𝙰𝙸 𝚒𝚛 𝚉̌𝙼𝙾𝙶𝙸𝚂̌𝙺𝚄𝙼𝙰𝚂

༻  𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦  ༺

𝗜𝗟𝗚𝗜𝗨𝗢𝗦𝗜 visko. Atrodo beprotiška gailėti dalykų, kurie du žmones rišo tik labai silpnais saitais. Pamanytum, kad tokį ryšio trapumą prarasti yra vieni juokai.

Galbūt.

Kuo trapesnis tvarinys, tuo paprasčiau jį paversti į dulkes.

Bet kai dulkių likučiai išsibarsto kažkur, kur jas, vargu, ar kada surasi, pasidaro skaudu.

Iš ilgesio išsivysto skaudulys, o iš skaudulio - dvigubai stipresnis ilgesys. Tai tarsi užburtas ratas be angos, pro kurią galėtum ištrūkti. Kažkada buvau priėjęs išvadą, kad apskritai visas gyvenimo mechanizmas yra pagrįstas vien tokiais uždarais ratais be išėjimo durų. Mes įkalinti savo mintyse. Mintys dvidešimt keturias valandas per parą savarankiškai kurpia begales scenarijų, iš kurių vieniems realizuotis yra lemta, o kitiems ne.

Dar vienas uždaras ratas.

Viskas, ką mes darom nuolatos, virsta ratlankiais, kuriuose save įrėminam kaip paprastą popiergalį su brangiu atvaizdu į rėmelius.

Pastarąją savaitę po didžiųjų gyvenimo griūčių pagrindiniai rėmai, kuriuose buvau save įspraudęs - Doloresa ir paskutiniai jos žodžiai Šeri namų kiemo gale. Kai maniau, kad mes bereikšmiai, ji paneigė mano įsitikinimus. Nors turbūt tik dėl patogumo kamšau save smulkiais melais - nieko ji nepaneigė.

Tik patvirtino tiesą, apie kurią aš žinojau iki kaulų smegenų, tik visą šį laiką tą tiesą buvau mirtinai užgniaužęs.

Maniau, kad tikrasis žmogiškumas yra nugyventi su teisėta žmona visą gyvenimą, žiūrint pro pirštus į jau minėtą dusulį ir širdies nelaisvę. O ką? Juk į tai mainais gavau namų saugumą ir užtikrintą tvirtovę. Kokią naudą man atneštų visavertis atsigręžimas į Doloresą? Plikomis rankomis sugriaučiau ištisus metus statytų namų sienas, išraučiau sau iš širdies žmonos sutvertą saugumą, sunaikinčiau užuovėją ir užveisčiau žvarbių vėjų verpetus.

Bet gaučiau meilę.

Realizuočiau vieną iš daugelio savo uždarų ratų. Ir ne bet kokį, o patį gražiausią.

Ir kas iš tiesų yra žmogiškiau - egzistuoti santuokoje su antrankiais, retkarčiais nuo tos grandinės gėdingai nutrūkstant, ar vis dėlto nusimesti varžančias geležis amžiams, bet tuo pačiu įskaudinti žmoną?

Keblu.

Svetainės langas šįvakar be galo šaltas. Už stiklo žaidžia vasaros pavakarys, bet langas apmiręs. Kiek daug skirtingų mano veidų tas stiklas yra matęs ir kiek emocijų sugėręs. Tik abejoju, ar kada jam teko regėti tokį ilgesingą mano atvaizdą?

Doloresai vien šį vakarą paskambinau jau begalę sykių. Ignoracija - klaiki bausmė, tad būtent tokią žavioji juodaplaukė man ir skyrė. O aš pasiryžęs jai mainais išsiųsti dar vieną balso pranešimą. Valandėlę pagniaužau telefoną delne. Prarandu laiko nuovoką ir jau nebežinau, kiek praleidžiu taip beprasmiškai rymodamas prie lango. Tačiau balso pašto aš nepamirštu.

– Doloresa, labas. Klausyk, aš... – sutrikęs pasikasau kaktą. Žodžiai skraidžioja kažkur šalia, bet tik ne ten, kur jų labiausiai reikia. – mums reikia pasikalbėt ir viską išsiaiškint. Turbūt labai įkyrėjau, bet... žinai, aš pagalvojau apie tą naktį, kuri, maniau, jog nieko nereiškė ir... nemanau, kad tai buvo klaida. Tiesiog man viskas apsivertė aukštyn kojomis ir aš... – užsimerkiu. Balso įrašo sekundės ritmingai tiksi, o širdis po krūtinkauliais daužosi, lyg sirgtų mirtina liga. – Dieve, Doloresa... išprotėsiu, jei visa tai tęsis ilgiau... tiesiog... tiesiog paskambink.