𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟸𝟹. | 𝙰𝙽𝚃𝚁𝙰𝙽𝙺𝙸𝙰𝙸 𝚒𝚛 𝙳𝚄𝚂𝚄𝙻𝚈𝚂

༻  𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦  ༺

𝗗𝗔𝗡𝗚𝗨𝗦 šiąnakt gilus. Toks pat gilus ir Doloresos žvilgsnis. Žvarbus vakaro vėjas čia slankioja; šiame plyname lauke jis toks tingus. Kartkartėmis nekaltai pralekia pro mūsų kūnus, užkliudo Doloresos plaukus, šiuos pašiaušdamas. Kelios pavienės sruogelės nuolat kybo, prilipę prie jos lūpų kampų.

Parimę ant mašinos kapoto, ramiai sau dairomės aplink. Pro šalį lakstantys automobiliai šviestuvais nušviečia mūsų figūras. Išstypėliai šešėliai su laiku vis ryškėja, nes dangus nedrąsiai slapstosi po tamsėjančia nakties pašvaiste.

Tylime. Šitaip tūnome vos porą minučių, tačiau mašinų ūžimas jau spėjęs sujaukti galvas.

– Nieko nesakysi? – Doloresa atsigręžia, kai klausia

– Nežinau, – nudelbiu žvilgsnį į šalikelės asfaltą. – Galvoju.

– Apie ką?

– Apie tai, ką pasakei automobily.

– Nepyk, – nespėju apsiprasi vos įsižiebusiame dialoge, o ji jau ima apgailestauti. – Aš amžinai išsišoku. Ne visada reikia sakyti viską, kas omeny. O aš nevynioju į vatą ir nejaučiu ribų. Žinau, kad tavo gyvenimas - ne mano reikalas. Tikrai žinau.

– Ne, – paprieštarauju. – Turėčiau padėkoti, nes pasakei, ką manyje matai.

– Tau nebūtina glaistyti situacijos, Elijau.

– Neglaistau, – ramiai tvirtinu. – Tie antrankiai... ir dusulys... – susimąstau. – ...nežinau, kodėl visa tai jaučiasi taip blogai.

– Kas?

– Santuoka.

– Manai, mes turėtume analizuoti tavo santuokinį gyvenimą po to, kas buvo?

– Jeigu dedamės draugais, galbūt turėtume.

Nuskambu taip paprastai, gal netgi abejingai, nors visiškas priešingybes viduje jaučiu. Doloresa nusišypso. Taip tingiai, su tokia svajone lūpose. Visai kaip pirmąsias minutes mudviems išlipus iš mašinos. Nuo jos dvelkia šiluma. Drauge sklinda ir magiškas ryšys, kuriuo pati visata trokšta mane supančioti.

–Kaip elgiasi draugai?

– Taip, kaip nori, – pažvelgiu į ją dėmesingai. Kad suprastų. Kad išgirstų. – Tau savęs išlieti nepavyko, bet mudu tuo ir skiriamės - jeigu jau pradėsiu, aš išmėšiu visą dumblą iki galo.

– Na, tai išsiliek, Hatsonai.

Lyg drąsintų, ji petimi niukteli man į pašonę. Milisekundės trukmės fizinis kontaktas pašiurpina kūną. Atsikvepiu giliau. Kad tik nurimčiau.

– Mane trikdo abejonės dėl visko, kas vyksta po mano namų stogu. Gyvenimas atrodo puikus iki tos akimirkos, kol nepasiknaisioji jame giliau.

– O tavo psichologo užpakalis knaisiotis tikrai mėgsta, – ironiškai replikuoja. Turbūt prevenciškai užkerta kelią neišvengiamai artėjančiai patetiškai nuotaikai.