𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟹𝟶. | 𝚉̌𝙻𝚄𝙶𝙴̨𝚂

༻  𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦  ༺

𝗗𝗘𝗟𝗡𝗔𝗜 jau baigia nutirpti nuo siaubingo vairo gniaužimo. Greitis dar valdomas, bet sąmyšis galvoje jau nebe. Viskas apsivertę aukštyn kojomis. Visi portretai, kuriuos buvau nusipiešęs, dabar tėra išdarkyti Martino pasakojimų.

Viskas.

Viskas, kas buvo anksčiau, dabar jau nebe tas.

Mano plaučiai pilni žvyro. Nesuprasi, kas dedasi jų dugne, bet esu kamuojamas pragariško sunkumo.

Doloresa.

Dėl Dievo, o kas, jei ji išties mano biologinė sesuo?

Nusipurtau. Vien nuo minties skrandis ima tampytis iš šleikštulio. Man bloga. Stebiuosi, kad leidžiuosi palaužiamas tokio masto panikos priepuolių.

Į Alekso namų kiemą įsuku su vos ne cypiančiomis padangomis. Refleksai į smegenis signalus atsiunčia pačiu laiku - nuspaudžiu stabdžius ir išsigelbėju nuo įsimūrijimo į garažo vartus. Nugara trenkiuosi į sėdynę, kvėpavimą suvaldyti esu tiesiog nepajėgus, o viskas, apie ką tesugebu galvoti:

Šitas Audi automobilis tą dieną stūksojo Šeri namų kieme.

Man reikia gryno oro. Plaučiai tąsosi lyg kas vidun būtų šliūkštelėjęs kibirą ledinio vandens. Vienu ilgu automobilio signalo nuspaudimu iš namų bandau prisišaukti Aleksą. Nesivarginu net numesti skambučio, nes didžiąją dalį kelio nuo Martino iki brolio namų telefonu ir šnekėjome.

Aleksas iš po garažo vartų išlenda stebėtinai greitai. Užžibina lauko šviestuvus, o aš pradarau dureles. Gaivus oras prafiltruoja užkalkėjusius kvėpavimo takus. Kažkoks silpnumas kerta tiesiai į šonkaulius. Pasiremiu ant įkaitusio mašinos kapoto.

– Turi proto? Isla jau miega. Ko čia rikdai tą automobilį? – jis, kaip visada, su priekaištais. Stūkso man pašonėje. – Seni, tu gyvas?

– Kaip matai, – išspaudžiu su giliu atodūsiu. – Nežinau. Pirmąkart per šitiek metų mane apėmė tokia panika. Prisiekiu: jei nebūčiau išlipęs lauk - būčiau uždusęs sumautoj tėvo mašinoj.

– Einam į vidų. Įpilsiu vandens.

– Niekur neisiu.

– Turiu viskio. Gal tau reik ko nors stipresnio? Suskystins kraują.

– Aleksai, koks dar viskis? – neapsikentęs į brolį atsigręžiu dramatiškai. Neišlaikęs pusiausvyros, sėdu tiesiai ant kapoto. Nuo ko aš taip apsvaigau? – Aš čia labai trumpam. Tiesiog po viso to šalto dušo nenorėjau taip staigiai lįsti į namus pas Naviją. Pamaniau, užsuksiu pas tave.

– Užeik bent į garažą. Šaltoka, – demonstratyviai nusipurto.

Man pakanka tik pavartyti akis ir jis iškart susipranta, kad manęs neperkalbės. Atsidūsta, tačiau taip tyliai, kad jei nenorėtum, laisvai ir neišgirstum. Prisėlina artyn atsargiai, lyg abejotų pačiu savimi. Pasiremia į priekinį automobilio korpusą.

Klausytis aplink čirpiančių paukščių balsų - gan raminanti terapija. Tačiau to nepakanka. Kraujas verda tarsi būtų užkaistas ant atviros ugnies. Neįsivaizduoju, kiek tonų vandens prireiks toms liepsnoms užgesinti.