𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟸𝟶. | 𝙿𝚄𝙰𝚁𝙾 𝚒𝚛 𝚂̌𝙴𝚁𝙻𝙾𝙺𝙰𝚂

༻  𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦  ༺

𝗚𝗘𝗥𝗞𝗟𝗘̇ liepsnoja ugnyse. Vėl ir vėl lyg degiu skysčiu stemplę užpilu spirito doze. Aleksas mane atspindi, tik ledinį viskį ragauja ne taip beviltiškai kaip aš. Nenuostabu:
Aš susimovęs, o jis ne.

– Tai kas šiandien geria? – švystelėjęs miglotą užuominą, balsu brolis bando praskrosti bare gaudžiantį patrakusių nuotykių ieškotojų šurmulį.

Apsvaigęs suklapsiu blakstienomis.

– Nevaidink protingo ir kalbėk kaip žmogus.

– Klausiu, ar geri tik tu, ar kažkoks keistas liūdesys, drauguži?

– Sunkiasvoriai tie tavo klausimai, Aleksai. Net pečius paskaudo, – su ironija žodžiuose, tyčia pramankštinu užkalkėjusius pečius.

Ištisą vakarą trūniju susirietęs ant girtuoklių nutrintos baro kėdės. Kaulai spėjo suragėti.

– Čia pyktis, o ne liūdesys, – pagaliau atsakau.

– Tai kas vyksta?

– Geriau neklausk, – sarkazmas įsitaiso besikilnojančiuose antakiuose. Lyg nirščiau sekundės greičiu, delne gniaužiu stiklinę viskio taurę. – Navija kraustosi iš proto.

– Tai ko pridirbai?

– Kodėl visada aš turiu būti kažko pridirbęs?! – pasipiktinimas su pretenzijomis lekia į Alekso daržą žaibu. Net pigi muzika čia trinkteli grubiau. – Jai kažkas darosi. Turbūt galutinai susisuko protas, dienų dienas tūnant namuose. Ji pradėjo kabinėtis prie menkniekių. Įsivaizduok: ištisą savaitę mane tardo, mat jai įdomu, kur aš pusę nakties basčiausi!

– Žinau, – šaltu veidu išrėžia. Pritaria įtartinai ramiu balsu, lyg žinotų kažką, ko nežinau aš. Susiraukiu.

– Įdomu, iš kur ir ką?

– Navija man vakar skambino. Klausė, ar balandžio šeštą buvai pas mane užsukęs.

– Ką pasakei? – viduje įsižiebusį nerimą užgniaužiu nekantriu klausimu.

– Iškart supratau, kad kažkas čia vyksta. Pasakiau, kad buvai užsukęs pas mane, – dabar lengviau atsipučiu. Tačiau pasimėgauti maža palengvėjimo akimirka brolis neleidžia. Šiąnakt jis nusiteikęs remti mane prie sienos. – Todėl ir klausiu, ko pridirbai?

– Dabar jau ir tu ruošiesi mane tardyti? – kraujyje bundančią agresiją mėginu nugesinti degiu alkoholio gurkšniu, tačiau preparatas tik dar smarkiau apsvaigina likusias sveiko proto ląsteles.

Laiku susipratęs Aleksas stveria taurę man iš burnos. Aitrus skystis nuteka smakru žemyn.

– Užteks čia maukti! – griežtai sudrausminęs, likutį susiverčia į savo stiklinę.

Mažas šiknius naudojasi proga ir vagia iš manęs stebuklingus lašus.

– Sakyk, ką tą naktį veikei ir kur basteisi? Tavo geroji Navija paprastai tokių rimtų bangų nekelia. Kas vyksta?