𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟹𝟺. | 𝙿𝙴𝙽𝙺𝙸

༻  𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦  ༺

𝗦𝗠𝗨̄𝗚𝗜𝗦. Į baltą kamuoliuką stukteliu gerai nusitaikęs. Akylas Alekso žvilgsnis jį nuseka stalo paviršiumi.

Eilinįkart tuščias ėjimas.

Atsidūstu. Kurį laiką taip ir stovime tyloje. Niūrios rūsio sienos apsitraukę mūsų kvėpavimų aidu. Aleksą palieku parimusį ant biliardo stalo, o pats nušliaužiu iki sofos nišoje. Krentu į vidurį visu svoriu. Delnais imu braukyti išraudusį veidą - stiprūs burbono lašai ant skruostų paliko savas žymes. Netrukus artyn prieina Aleksas. Per dieną susivėlę plaukai krenta jam ant kaktos, o veidas už maniškį gerokai blaivesnis.

– Jei ne mano sugedus mašina, būčiau pats iki tavęs prilėkęs. Dabar turėjai savo kurą degint, – jis stveria nuo stalo stiklinę su ant dugno žibančiu skysčiu. Pakalatojęs į gerklę susiverčia paskutinius lašus.

– Baik tu, – tingiai moju ranka. – Ačiū Dievui, kad bent vieną vakarą ištrūkau iš namų. Tos iš proto vedančios sienos jau baigia prislėgti mane prie grindų.

– Tavim dėtas retkarčiais iškiščiau nosį bent jau į kokį vietinį parkelį, – ima koreguoti mano nuobodžią dienotvarkę. – Išlįsk prasiblaškyt į miestą.

– Nėra jokio noro.

– O noras pūti po tuo pačiu stogu yra?

– Nežinau, Aleksai. Paskutiniu metu viskas taip sumauta, – nutęsiu ilgesingai. Akių obuolius spaudžiu iki skausmo. Jaučiu sukilusį kraujospūdį. – Tik dabar pradedu suprasti, į kokio gylio duobę nusirito mano gyvenimas.

– Sakyk tu man ką nori, Elijau, bet, kad ir kaip stengiuosi, nerandu tau jokių pateisinimų.

– Prašau, tik nepradėk su tais savo pamokslais, – nepatenkintas suurzgiu. Nesiteikiu į brolį net dirstelėji. Mieliau jau spoksosiu į rūsio lubas.

– Gerai, – atsidusęs krenta ant sofos šalimais. – Tai kiek laiko judu jau atskirai?

– Lygiai mėnesis.

– Oho, – nusistebi, nedėdamas per daug emocijų. – Žinai? Gaila.

– Gal ir gaila.

– Iš šono atrodė, kad tikrai gražiai gyvenot, – aplinkkeliais jis vėl bando sukti į tą patį tikslą. – Nežinau, Elijau. Šitaip paprastai iškeisti šeimos darną? Vardan ko?

– Vardan laisvės.

– Na, ir kaip tau tokia laisvė? – neapsikentęs suskėsčioja rankomis. – Labai smagu?

– Aleksai, tu nesupranti.

– Tai paaiškink man, – staiga atsisėda tiesiai. – Paaiškink, kas per velnias tavyje dedasi, nes aš tavęs nuoširdžiai nesuprantu. Atrodė, šitaip stebėjaisi dėl visos tos tėvo užvirtos košės. Pagalvok, kiek metų jis šaltu veidu išdavinėjo savo žmoną ir vaikus.

– Ar tu rimtai bandai mane lyginti su tėvu?

– Iš dalies taip, – jis žvilgsniu šaukte šaukiasi mano akių. Beprotiškai nori ant manęs supilti visą savo apmaudą ir bekraštį nusivylimą. Atsidūstu. Nusislenku ant pačio sofos kraščiuko. Suneriu rankų pirštus. – Kur ji dabar?