𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟻. | 𝙿𝙰𝚃𝙴𝙸𝚂𝙸𝙽𝙰𝙽𝚃𝙸 𝙿𝚁𝙸𝙴𝚉̌𝙰𝚂𝚃𝙸𝚂

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝗦𝗧𝗘𝗕𝗜𝗨 Aleksą žvilgsniu, tarsi regėčiau pirmą sykį. Kadaise buvę ilgi, pečius siekiantys plaukai dabar natūraliai susisukę į trumpas garbanas. Keista matyti jį tokį suvyriškėjusį, bet lyg ir sublogusį: veido kontūrai pasmailėję, žandikaulio linija apaugusi kelių dienų barzda. Sunku patikėti, kad tie keli mėnesiai užsienyje jį spėjo taip akivaizdžiai deformuoti. Nors yra jaunesnis už mane penkiais metais, turbūt aplinkiniai pasakytų atvirkščiai, o tų metų jam dar šiek tiek pridėtų. Mintyse perkračius dabartinę jo situaciją, darosi ironiška, kad iš kito pasaulio krašto priverstinai grįžo dėl tėvo mirties, nors jo laidotuvėse pasirodyti taip ir nespėjo. Visą šį vakarą be perstojo man verkšleno, neva pagrindinis jo projekto pristatymas Niujorke vyko būtent tėčio laidotuvių išvakarėse. Nė nekilo minčių ant jo pykti, žinant kiek daug metų prie to projekto jis aukojo savo darbo ir laiko. Be to, atsižvelgiant į netikėtą jo suplanuoto skrydžio į Edinburgą atšaukimą dėl pavojingų prieškalėdinių Škotijos oro stichijų, toks jo nepasirodymas visai pateisinamas.

– Ko tu taip kremtiesi? Pats sakei, kad skrydį į Edinburgą paskutinę minutę atšaukė. Aleksai, nustok imt į širdį, nes tu ją taip perkiši nereikalingu šlamštu, kad joje nebelieka vietos rimtiems reikalams.

– O tau čia menkniekis? – suirzęs burbteli. – Pats pagalvok, kaip kvailai jaustumeis, nedalyvavęs tikro tėvo laidotuvėse. Kažkoks siaubas!

Jis sunkiai atsidūsta. Atrodo susikrimtęs ir visai nenuostabu, kodėl. Rankomis parimęs ant biliardo stalo krašto, žvilgsniu lekioja ant spalvotų pulo kamuoliukų.

Šeštadienį leidžiame Alekso namų rūsyje. Fone skambant tyliems radijo garsams, žaidžiam jau mūsų susitikimų tradicija tapusį pulą. Naviją su Isla palikome svetainėje. Maniškė su šnekiąja brolio žmona visada mėgdavo kiūtoti nuošaliame kampelyje su keliomis šampano taurėmis. Kartais abidvi nusileisdavo pas mus įrodyti, kad moterys pulą perkanda geriau nei vyrai. Šis drąsus jų teiginys pasiteisindavo toli gražu ne visada, tačiau tiek aš, tiek Aleksas maudydavomės pasitenkinime dėl tokio entuziastingo mūsų žmonų atkaklumo.

– Ir apskritai, Elijau. Likai vienas patį sunkiausią laikotarpį. Išvažiavau, kai tėvui ėmė blogėti. Negerai čia viskas susiklostė.

– Aš tau sakiau, kad dėl manęs nesirūpintum. Išėjo, kaip išėjo. Abu žinom, koks svarbus tau tas projektas. Be to, į Niujorką važinėja tikrai ne kiekvienas. Rimti pasiūlymai visada lieka rimtais pasiūlymais ir nereikia dėl to gailėtis. Gal nuskambės ir nehumaniškai, bet tai tik laidotuvės. Ar rymosi prie numirėlio karsto, ar ne - žmogaus tai niekaip nebeprikels.

– Žinai? O tu tipinis psichologas, – pavartęs akis, lyg niekur nieko, grįžta į žaidimą.

– Man tai labiau dvelkia filosofine psichologija.

Susiaurinu įtemptą žvilgsnį. Pasilenkęs prie stalo gerai nusitaikau.

Smūgis.

– Na, tu tikrai patobulėjęs, vyruti, – Aleksas grįžta prie tuščių komplimentų. – Kaip tu laikaisi? Navija minėjo, kad paskutiniu metu ne kas su sveikata.

Atsidūstu. Paėjėjęs tolėliau, nuo stalo griebiu rasotą taurę su šlakeliu škotiško burbono. Deginančiu skysčiu gerklėje išsvilinu bujoti pradedantį irzlumą. Galingą alkoholio smūgį iškenčiu stipriai sumerkęs akis.

– Vieną dieną su visais tais savo klausimais jūs išvarysit mane iš proto, – lyg abejingai, lyg tiesiog labai šaltakraujiškai, išpilu jam savo laikino nepasitenkinimo likučius.