𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟷𝟻. | 𝚁𝙰𝚄𝙳𝙾𝙽𝙸 𝚅𝙸𝚁𝚂𝙼𝙰𝙸

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝗞𝗔𝗥𝗧𝗔𝗜𝗦 kelionė į absoliučiai kitokį emocinį pasaulį gali trukti vos trečdalį akimirkos. Man pakanka tik vieno žingsnio per ploną Doloresos buto slenkstį - kūną užvaldo dar nepatirta aura. Užuodžiu jos kvapą sienose. Tabakas tarsi skaidrus debesis tvyro ore. Kuria mintyse spalvingus vaizdinius, kuriuose egzistuoja tūkstantis jos nuotrupų.

Ji įleidžia mane vidun. Renkasi komunikuoti vien šypsena - nedrąsiu, bet nuoširdžiu raudonų lūpų žaismu. Stūksome įkalinti siaurų koridoriaus sienų. Ji varsto mane žvilgsniu, o aš naudojuosi proga - nužiūrinėju kiekvieną jos kūno lopinėlį.

Nieko nuostabaus matyti ją ryškiai raudonoje suknelėje. Per pastaruosius mūsų draugystės mėnesius įsitikinau, kad raudona jai mylimiausia. Ryškus atspalvis tinka prie jos ekstravagantiško būdo. Anglies juodumo plaukų kuokštelis surištas į žemą uodegėlę, kelios nuaugusių kirpčių sruogos krenta jai ant skruostų. Kontrastuoja su balsvu odos skaistumu.

Neradęs žodžių, pasirenku jai prieš akis kilstelti dėžutę su sidro buteliukais. Galbūt šypteliu kiek nejaukiai, bet su ja mano krūtinė laisva. Ar tik ne per laisva?

– Nestovėk. Gali užeiti, – kviečia mane vidun.

Nesikuklinęs nusispiriu batus ir neriu į buto gilumą. Smalsios akys, rodos, jau tuoj praris viską aplink. Erdvė, nors ir nedidukė, tačiau užtektinai plati paganyti akims. Aplink vyrauja šviesių spalvų žaismai ir, žinoma, keli raudono atspalvio akcentai.

– Tu apsėsta raudonos, taip? – pagaliau pasakau tai garsiai. Dirsteliu sau per petį: Doloresa sukiojasi virtuvėje.

– Tik dabar pastebėjai?

– Na, sakykim, tik šiandien pasiryžau išsireikšti garsiai.

– Raudoną galima asocijuoti su begale skirtingų emocijų. Man patinka smulkmenose ieškoti terpių didelei emocinei laisvei.

– Oho, – aikteliu kiek dirbtinokai, nors iš tiesų visai nevaidinu. – Išmintingai pasakyta.

Nužvelgiu grakščius jos liemens linkius. Prisėlinu arčiau. Rankas parėmęs ant virtuvės stalviršio, seku Doloresą vis godžiau. Iš spintelės ji išrenka porą stiklinių taurių sidrui, vėliau suorganizuoja ir nedidelį indelį su riešutais.

Anakardžiai.

– Tai kodėl mane pasikvietei?

– Jau sakiau: visą vakarą nuobodžiavau, tad tiesiog ėmiau ir -

– Gerai, – nutraukiu ją nemandagiai - esu per daug stipriai nusiteikęs remti ją prie sienos. – O ką tada veiki savo bute?

– Gyvenu? – nuskamba taip, lyg juokais manęs klaustų. Pažvelgia kaip į kvailį. Akimis kviečia sekti jai iš paskos. Sukrentame ant minkštos svetainės sofos. Valandėlę nei vienas, nei kitas nevystome tolimesnės diskusijos. Tačiau Doloresa pralaužia ledus. Su kiekviena minute, praleista tarp šių kambario sienų, vis labiau imu tikėti jos teigimu, kad šį vakarą ji išties nusiteikus kalbėtis. – Norėjau pabūti viena.

– Na va, taip jau geriau, – mane nudžiugina jos nuoširdžios pastangos į atvirumą. – Tai kas nutiko?

– Turbūt jau nutuoki. Eilinįkart susipykau su mama. Susiginčijom dėl tų pačių jos nesąmonių apie tai, kokia klaiki esu dukra. Trenkiau durim ir išsinešdinau kuo toliau nuo tos skylės.