𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟹𝟸. | 𝙱𝙴𝚁𝙴𝙸𝙺𝚂̌𝙼𝙸𝙰𝙸

༻  𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦  ༺

𝗚𝗥𝗜𝗨𝗩𝗘̇𝗦𝗜𝗔𝗜. Aplink tėra išgriuvę pamatai ir sumaitoti likimai. Kažkada atrodžiusi jauki Šeri namų svetainė, kurioje pirmąjį vakarą trise gurkšnojome mėtų arbatą, dabar virtusi į nugesusį karo frontą. 

Doloresos širdis verda kraujuose. Parklupusi ant kilimo ji rankioja šukių gabalus, o verkia tyliai. Šeri stūkso kitam kambario gale. Apsigniaužusi vandens stiklinę, žvelgia į mane marmuriniu veidu. Ji tokia šalta. Speigas nuo šios moters garuoja tarsi dūmai nuo ledkalnio.

– Elijau, baik krimstis, – kai nesitikiu, Šeri paaukoja man kruopelę savo dėmesio. Nužvelgia mane žvilgsniu, lyg išdidžiu, lyg spoksotų į mane iš aukštai.

Dievybė ją visai sunaikino.

– Kaip jūs nesuprantat? Mes kartu... mes permiegojom, – griebiuos sau už galvos. – Jei jūs ir toliau bandot nuslėpti tikrąjį Doloresos tėvą -

– Ji Artūro dukra, – nuskamba užtikrintai. – Kai tą gruodį mes su Nikolu susitikom, aš jau buvau nėščia. Nėra jokių teorinių šansų, kad jūs su Doloresa to paties kraujo.

– Tada kodėl mano tėvas buvo toks tikras, kad jūs laukėtės jo vaiko?

– Nežinau kaip visa tai logiškai paaiškinti, - atsidūsta. Parimusi į koridoriaus durų rėmą, atokiu žvilgsniu vis dirsteli į kilimą švarinančią Doloresą. O aš negaliu. Pasąmonėje save per prievartą įtikinėju, kad jos šiame kambaryje nėra, nes negaliu matyti jos šitaip gailiai verkiančios. – Jis buvo tiesiog apsėstas. Dar mūsų romano pradžioje jau pradėjau matyti ženklus, kad jam visa tai, toli gražu, ne vienkartiniai jausmai. Ištisus metus buvau jo persekiojama. Jis nuolat siųsdavo man grasinančius laiškus, kad atims iš manęs dukrą.

– Laiškus? – išgirdęs netenku amo galutinai. Lyg to būtų maža, Šeri linkteli.

– Visą tą negatyvą aš jau seniai sudeginau. Bet, jei jums vis dar reikia įrodymų, kad Nikolas nėra Doloresos tėvas, vieną jo laišką esu išsaugojusi.

Ji žvelgia į mane klausiančiomis akimis. Nors informacijos dar nesuvirškinu, nebyliai linkteliu. Nusprendžiu nutylėti faktą, kad net ir šią akimirką savo kišenėse laikau krūvą neišsiųstų tėvo laiškų.

Dabar ne tai svarbiausia.

Šatenė nuo svetainės komodos pas mane sugrįžta su liūdesio persmelktu veidu. Dievybė, kurią joje regėjau anksčiau, rodos, šiek tiek nugesusi. Nešina mažyte popieriaus skiaute, ji ištiesia man laišką.

Brangi Šeri,

Mūsų santykiams nebuvo lemta realizuotis. Aš išmokau susitaikyti su lemtimi. Rašau Tau laiškus ne tam, kad susikurčiau sau gedulą ar dar daugiau tragiškų dienos ir nakties valandų. Rašau, nes noriu užrašyti savo jausmus ant popieriaus. Po dvidešimties metų noriu ramiai perskaityti visą savo istoriją. Norėčiau, kad kada nors ją perskaitytum ir Tu. Nesuvaidintą ir tikrą. Nes kol jautei mane šalia, buvai apsupta tik tiesos.

Niekada Tau nemelavau, kaip beprotiškai Tave myliu. Vis dar tebemyliu ir tai yra didžiausia mano klaida. Tai visų padarytų kvailysčių paskata - mylėti žmogų, kuriam esi tik tuščia spraga. Tokią skylę užpildyti kažkam kitam - vieni juokai.