𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟸𝟷. | 𝙼𝚄̄𝚂Ų 𝚁𝙰𝚃𝙰𝙸

༻  𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦  ༺

𝗡𝗢𝗦𝗧𝗔𝗟𝗚𝗜𝗦̌𝗞𝗢𝗝𝗜 Seto užkandinė. To tamsiaplaukio vaikio niekada neteko artimai pažinti, tačiau girdėjau iš Alekso kalbų: užkandinės verslas jam ėmė nešti pelną jau nuo pirmų dienų. Pamenu vieną karštos vasaros popietę prieš metus ar kelis: užsukome čia prigriebti ko nors gaivinančio, nes vargšelės Navija su Isla leipo nuo tvankumos.

O šiandien viskas gerokai kitaip. Nebėra jokių vasaros karščių. Ore tvyro tik geležinis atšiauraus pavasario dvelksmas, o žemę uždengęs niūrus dangaus apklotas. Įsmukus vidun, plaučius užpildo miltinių kepinių kvapas; įvairių skonių harmonija. Muzikinį foną erdvėje pakeitęs jaukus lankytojų klegėjimas. Žmonių čia užtektinai - nei daug, nei mažai.

Valandėlę pasidairau aplink. Pasąmonėje jaučiu įsirėžusį Šeri Legrand portretą, kurį tikiuosi išvysti. Į šią vietelę dedu gan daug vilčių, mat iš atminties nenykstantis informatyvus pokalbis su broliu skatina tikėtis geriausio.

Ji čia lankosi popiet, - tą naktį bare minėjo man jis.

Bet Šeri nematyti.

Atsidūstu. Turbūt kvaila tikėtis, kad visi strateginiai planai išsipildys vos spragtelėjus pirštu. Arba aš tik per daug nekantrus ir desperatiškas.

Žengteliu prie prekystalio. Nutaręs pusvalandį palūkėti galimai čia pasirodysiančios Šeri, peržvelgiu ant sienos kabančią medinę meniu lentelę. Ilgai nesvarstau, nes dėmesį patraukia imbierinis latte puodelis. Tačiau sutrikti priverčia užsisakyti paraginęs balselis:

– Įdėmiai klausau, – greitai dirsteliu į baristą:

menka šypsenėlė ant jos rausvų lūpų patvirtina ironiją, mane išvydus. Ji paslaptinga, neįskaitoma, neaprėpiama protu. Bet vis dar paprasta. Žavi, šįkart gal kiek buitiška, natūrali.

– Tu gyvas? – beda į mane pilkšvas akis. Pasiremia ant prekystalio. Pagaliau atsitokėju.

– Žinai? Nesitikėjau.

– Aš irgi, – vienas jos lūpų kamputis kilsteli. – Tai ko užsisakysi?

– Imbierinės latte, – mesteliu konkrečiai, nors toli gražu nežadu taip greitai atsitraukti.

Ji priima informaciją, aš įsikuriu ant aukštaūgės baro kėdės. Įsitaisęs alkūnėmis pasiremiu taip, lyg stuburas būtų beviltiškai nusilpęs atlaikyti svorį. Žvilgsniu seku kiekvieną baristos kūno judesėlį. Menkiausią rankos mostą, smulkiausią papildomą gestą, kol mala šviežias kavos pupeles. Pasąmonėn atplūsta keistas ilgesys:

šiandien joje trūksta raudonos.

Nebėra tos ekstravagantiškos merginos, išdidžiai atžingsniavusios į balsvą mano kabinetą. Iki šiol visąlaik dailiai sutvarkyti plaukai dabar juoduoja chaosu atsiduodančiame kuodukyje. Apdriskę džinsai ir vienspalvė prijuostė jai tarsi akis badantis svetimkūnis.

Jokių senosios Doloresos užuomazgų.

Ji greitai susisuka. Baro paviršiumi stumteli garuojantį kavos puodelį.

– Žinai? Dabar manyje yra užsiveisę nemažai naujų klausimų, – imu megzti tarp mūsų dialogą, kol ši dar nepabėgo.