𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟸𝟻. | 𝙼𝙰𝚁𝚃𝙸𝙽𝙰𝚂

༻  𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦  ༺

𝗧𝗥𝗜𝗦𝗗𝗘𝗦̌𝗜𝗠𝗧 septyneri. Dar viena proga visai šeimai susiburti po vienu stogu. Tokia ta papildomų gyvenimo metų paskirtis - surinkti visus į bendrą krūvą. Dėl sumautų šių metų aplinkybių su Navija nutarėm nepersistengti. Iš jos tėvų ryte sulaukiau tradicinių sveikinimų telefonu, o brolis su žmona vakarop užsuko pas mus į svečius.

Navija su Isla popietę leidžia saulės nudegintoje terasoje. Pro praviras duris karts nuo karto vidun įsibrauna jų balsų atgarsiai, tačiau slogaus debesies nuo mūsų su Aleksu tolyn nenupučia. Parimęs ant virtuvės stalviršio brolis jo paviršiumi žarsto ištuštintą alaus bokalą. Jam prieš akis pūpso nemaža apdriskusių laiškų krūvelė - prakeikti kraugeriai geležį man iš venų siurbia net per užtarnautą išeiginę!

– Kiek dar laiko tu spoksosi į tuos popierius? – neapsikentęs suskėsčioju ranka. Pirštais skubotai pralekiu pro saulės kaitros nubalintus plaukus.

– Vakar buvau užsukęs į sodybą, – pagaliau žodį pralemena ir jis. – Profilaktiškai kuičiau visus kampus, tikėdamasis išknisti kažką naudingo.

– Kodėl iškart neskambinai? Būčiau prilėkęs.

– Aš ten atsiradau vos prieš vidurnaktį, – jo teiginys sukelia man įtarimų. Juos parodau žvilgsniu. – Apsipykom su Isla. Išlėkiau iš namų prasiblaškyti, o nusibaigiau visų užmirštoje skylėje su gėdingom tėvo klaidom.

– Ar iš galvoju, kodėl tu šiandien toks nesavas? – pakaušį pakuičiu, lyg ką tik būčiau supratęs kažką svarbaus, nors iš tiesų galvoje nuo pat ryto švilpia vėjai. Alkūnėmis pasiremiu ant stalviršio. Metas imtis veiksmų. – Tai kokia krizė jus ištiko?

– Mano projektai ir darbas naktimis, jei taip išvis galima išsireikšti.

– Aleksai, aš tau ne kartą sakiau, kad prisidirbsi tu su tais rašymais naktimis. Nereikia šitaip persistengti.

– Nebūk juokingas. Pats visą savo gyvenimą aukoji dėl karjeros, o mane auklėji? – jam pakanka dėbtelėti, o kūnas kaipmat nueina pagaugais. – Nukrypom nuo temos. Aš ir Isla - mažiausia problema. Vakar vienoje iš tėvo knygų radau dar porą laiškų.

– Kitąkart paieškok šaldytuve. Ką gali žinot, kur dar senolis buvo sugalvojęs juos paslėpti, – pasišaipau karčiai, bet visos laikinos emocijos nublanksta, Aleksui iš džinsų kišenės ištraukus sulankstytą popieriaus gumulėlį.

– Žinai, kas tas Martinas?

– Dar vienas Šeri meilužis, – teigdamas ironizuoju.

Aleksas, prieš pradedant informatyvią litaniją, sunkiai atsikvepia. Man prieš nosį pakiša išlygintą laišką.

– O prisimeni Setą?

– Tą užkandinės savininką? – broliui linktelėjus, mintyse pagaliau ima rištis visi galai. – Palauk, tai nori pasakyti, kad Martinas su Setu kažkaip susiję?

– Taigi jie tėvas ir sūnus, - užkerta lyg su kirviu per galvą.

– Iš kur tu išvis ištraukei tą Setą?

Vos spėju susiraukti, Aleksas smiliumi jau baksnoja į ant popieriaus įspaustas raides.

– Žiūrėk, – paragina atkreipti dėmesį. Nedelsęs ima garsiai skaityti. – Ar Artūras žino, kad iškeitei jį ne į mane vieną? Kodėl taip padarei? Nejau nepagalvojai apie Martino sūnų Setą? Jis gimė vos prieš pusmetį. O mano jaunėliui jau metai.