𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟹𝟼. | 𝚃𝙴𝙾𝚁𝙸𝙹𝙾𝚂 𝚄𝚉̌𝙺𝙻𝚄𝙿𝚃𝙸

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝙐𝙕̌𝙂𝙀𝙎𝙄𝙉𝙆 šviesą, mintyse vis girdžiu Doloresos prašymą. Dabar, pačiame liepos vidurnakty, jis turėtų būti atslūgęs kartu su visais emociniais virsmais. Tačiau žodžius retsykiais mintyse nugirstu vis iš naujo.

Didžioji revoliucija pagaliau įvyko revoliuciniame Doloresos miegamajame. Slenkant apstingusioms minutėms, ji nuo kūnų ėmė tirpti lyg miražas. Menkos jos nuotrupos susispietė į lubų kampus. Jaučiu jas tebetvyrant tamsoje, nes šviesa vis dar užgesusi.

Bet Doloresa pasimuisto man tarp rankų. Pasiekusi stalinę lempą ant komodos, kambario sienas užpildo jaukia, gelsva prieblanda. Vėl atsipalaiduota. Jaučiu jos raumenų kelius po oda, guliu jai tarp kojų. Rankomis apglėbęs liemenį, skruostu glaudžiuosi prie švelnaus pilvo.

Ji spokso į lubas, rankomis vos liesdama mano pečius. Oras čia vis dar tvankus, o antklodė kažkur tarp kūnų veliasi visai be reikalo.

– Nemiegi? – burbteliu jai į pilvą. Oda pašiurpsta.

– Labai karšta, – sudejuoja.

– Atidaryt langą? – nors pasisiūlau, galvos kilstelėti nesugebu. Visos jėgos išsemtos kaip su samčiu.

– Tiek to, – silpnai atsidūsta. Jauki švieselė mirga šešėliuose, o Doloresos balse rusena... nerimas?

Ji skamba, lyg rimtai mąstytų. Tarsi svarstytų gyvybės ir mirties klausimus, kurie svertų žemyn jos galvą. Sunerimstu. Sukaupęs likusias jėgas, kilsteliu į ją akis. Nužvelgiu stalinės lemputės šviesos paauksuotą jos veidą. Ir plaukus, apkritusius jai ant krūtinės, tarsi purus debesėlis.

– Kas yra? – susiraukiu. Sidabrinės jos akys nusileidžia tiesiai man ant veido.

– Nieko, – tarsteli.

– Meluoji?

– Miegok, – sudrausmina. Sučiupusi antklodės kraštus, sumeta juos man ant pečių. Vėliau, neleisdama pasipriešinti, užklosto mane visą.

Imu kuistis tarp medžiagos. – Baik, – išniręs prunkšteliu. Atšliaužiu aukščiau. Šįkart sudrimbu jai ant krūtinės. Keista, kad savo svoriu vis dar jos neuždusinau. – Kam tada uždegei tą šviesą?

– Tu gadini akimirką.

– Ne, brangute. Tai tu bijai sugadinti akimirką, todėl su manim ir nesikalbi.

– Aš tiesiog prastai jaučiuosi, – nedrąsiai prisipažįsta. Jaučiu ją taip ir spoksant į blankias lubas. Dar aiškiau nujaučiu atplūstant naują žodžių virtinės bangą.

Panašu, kad su tomis pagadintomis akimirkomis visko gali būti.

– Kodėl?

– Nes nesuprantu, kas vyksta.

– Turi omeny...?

– Po šešių savaičių tu ateini pas mane į namus. Pradedi kalbėti apie meilę ir kažkokias jos teorines galimybes. Visada sakei, kad esi racionalus vyras be jokios sentimentalios savo versijos, o dabar visus sentimentus išpylei ant mano durų kilimėlio.