𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟷𝟾. | 𝙸𝙺𝙸 𝙶𝚁𝙴𝙸𝚃𝙾

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝗧𝗨𝗥𝗕𝗨̄𝗧 būčiau kvailys, jei į šią netikėtą mudviejų akistatą dėčiau daug vilčių. Situacija yra per daug nestabili. Galbūt todėl nekantrumas manyje verda tarsi bjaurių skysčių katilas. Nedelsęs, kol tariamasis siluetas nulenks durų rankeną, padarau tai pats. Už slenksčio išvystu ją. Apstulbusi veido mina šoka drauge su skersvėjo taršomais plaukų galais. Keli nenaudėliai prikimba prie jos lūpų kampo, tačiau nespėju atsigrožėti - Doloresa atkakliai braunasi namo vidun.

Staigiai stveriu ją už alkūnės. Neaušinu burnos neveiksmingiems raginimams - išstumiu ją lauk, ant kiemo laiptų, o pats išsliuogiu paskui.

Šįvakar slapstytis nuo ilgų Šeri ausų gali būti išties pravartu ateities perspektyvai.

Ji stūkso tyloje. Lūpos nekalba, tačiau iš sidabriškų akių išsivystęs laužas poška garsiau nei reikėtų. Žarijomis ji nusiteikusi dalytis, o aš nesu pasiruošęs tą kaitrą sugerti.

– Ar tu rimtai šaltu veidu mane išgrūdai iš mano namų?

– Doloresa, mums reikia pasikalbėti.

– Nenoriu! – riktelėjusi sukasi grįžti atgal į vidų, tačiau pakanka sugriebti jos alkūnę darsyk - pikčiurna suakmenėja.

Nuojauta jau skleidžia pranašiškus šnabždesius, kad šio dialogo principas bus atkaklus svaidymasis pavieniais klausimais.

– Tu visą savaitę dingus kaip į vandenį. Ką man galvoti?

– Kas tau darbo? – štai ir dar vienas klaustukas.

Juk nuspėjau.

– Prašau, liaukis pykti ir pasikalbam kaip du normalūs žmonės, – aš metu jai pasiūlymą, o ji tarsi ugnies kamuolį sviedžia man rūstų žvilgsnį. Matosi, kad nėra nusiteikusi ramiems pašnekesiams.

Jaučiu visus prakeiksmus ir niūriausias pranašystes be laimingų pabaigų. Skaitau iš akių: ji laidoja mane ne tik kaip psichologą ar eilinį vyrą. Esu laidojamas kaip nevykęs žmogus.

– Ar tu rimtai ruošiesi tiesiog tylėti? – nusveriu rankas žemėn. – Dėl ko tu pyksti?

– Nepykstu.

– Meluoji?

– Nekvaršink man galvos ir važiuok namo, – griežtai sukryžiuoja rankas ties krūtine. Atsiremia į mūrinę namo sieną ir nugręžia akis.

– Doloresa, atvažiavau pasikalbėti, – nusivylusiai, lyg melsdamas bent vieno šanso, atsidūstu. – Nebūtina pykti, nes viską įmanoma išsiaiškint žymiai paprasčiau.

– Sumautas psichologo tonas, – nugirstu panieką. Ir sarkazmas jos balse ima skleisti nemalonų svilėsių tvaiką. Susigūžiu.

– Tik pasakyk man, kas tau atsitiko?

– Ar tu kvailas, ar tokiu šūdžium tik apsimeti?! – lieku aprėktas vien dėl bandymų pataisyti keblią padėtį, tačiau nesiskundžiu. Kažkuri mano sąžinės dalis jaučiasi privirusi košės.