𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝐄𝐏𝐈𝐋𝐎𝐆𝐀𝐒

༻  𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦  ༺

𝗟𝗔𝗜𝗦̌𝗞𝗔𝗜. Pakeliui į Šeri Legrand namus esu tik dėl tėvo neišsiųstų laiškų. Šitiek metų tie vienišiai su sopulingiausia išdaviko vyro gėla pelijo nustumti į pačią atokiausią palėpės nuošalę. Rankomis gniauždamas vairą, mintyse vis prigaunu šmėžtelint pavienes sentimentaliųjų laiškų eilutes - išties daug ką savaime išmokau atmintinai. Tačiau, stūksodamas už Šeri namų durų, aiškiai pajuntu prislėgtą gailestį:

gaila skirtis su paskutiniais tėvo prisiminimais, kad ir kokie jie bebūtų.

Bet pabeldžiu į duris. Stebėtinai ryžtingai prašausi į vidų, o mainais netrukus gaunu ir jų pravėrimą.

– Elijau? – nustebusi šatenė aikteli. Garbanoti, tamsaus atspalvio plaukai sunkiai krenta jai ant pečių. Šįkart jokios prijuostės ant liemens nėra. Pro durų plyšį laukan skverbiasi ne kepinių, o nosį riečiančio tabako kvapas. Nenuostabu. Pirštuose ji gniaužia balsvą, svajingai smilkstančią cigaretę. – Ką čia veiki? Doloresos nėra.

– Žinau, – linkteliu. Ištikimai laikausi manierų, tad šypteliu jai puse lūpų. – Atvažiavau pas jus. Galiu užeiti?

Išdidžioji dama nieko neatsako. Tik plačiai atlapoja duris ir praskiria man kelią į savo tvirtovę. Nuslinkęs siauru koridoriumi, įsisuku į svetainę. Akimirksniu galvon tvoksteli bjaurūs migloto scenarijaus dumbliai iš lemtingojo vakaro su garsiai triukšmavusiomis šukių duženomis sienose. Tačiau nemalonų svetainės įvaizdį neilgai trukus pražudo rami popietės aura.

Kol Šeri sukiojasi virtuvėje, mano dėmesį patraukia kambario kampe rymantis senas gramofonas. Žavus antikvaras palengva sau suka juodą plokštelę, fone tvyro prancūziška muzika. Ir, žinoma, tie patys dūmai, kuriuos pajutau dar stūksant prie slenksčio: serbentų kvapas.

Vos spėju įsitaisyti ant atokesnio sofos kraštelio, Šeri atskuba pas mane su arbatos puodeliu. Lieku maloniai nustebintas, kad mane išvydusi ji ne tik neišvijo manęs, per nugarą trenkdama su šluotgaliu, bet dar ir nepagailėjo gramelio virinto vandens su mažyčiu mėtos koteliu.

– Aš labai trumpam, – pridedu prie padėkos už arbatą. Ji prisėda kitapus stalo.

– Jei jau atvažiavai, tai papasakok, kaip laikos Doloresa, – sumeta koją ant kojos. Klostuotas sijonas šokteli išvien.

– O jūs su ja nesikalbat?

– Prisimenant tą vakarą, kai išaiškėjo visa tiesa, ji labai jautriai į tai sureagavo, – iš lūpų suformuoja griežtą liniją.

– Na, kiek yra tekę su ja kalbėtis, nuo pirmų mūsų susitikimų mano kabinete, buvo gan akivaizdu, kad jos požiūris į šeimą yra labai jautrus.

– Žinau, – linkteli. – Čia jau mano kaltė, kad visus tuos melus šitiek metų vilkinau. Taip jau išėjo, kad visa melo agonija labai užsitęsė, – nugirstu, kad lyg ir bando pajuokauti, tačiau sugniuždytas vidus jos akyse žiba ryškiau, nei tikisi. – Per pastaruosius du mėnesius telefonu su ja šnekėjausi tik porą kartų. Neatrodė, kad ji labai nori su manim kažkokių artimesnių ryšių. Tik užsiminė apie judu, o daugiau nieko naujo neišgirdau.

Gurkšteliu arbatos. Sąmoningai puodeliu pridengiu savo išdaviką veidą. Nugara nusirita nejaukumo banga.

– Doloresa jums pasakė? – ji linkteli. – Klausykit, aš suprantu, kaip visa tai gali atrodyti iš šalies, bet tarp mūsų su Doloresa viskas -