𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟸𝟿. | 𝙳𝙰𝚃𝙾𝚂 𝚒𝚛 𝙽𝙴̇𝚂̌𝚃𝚄𝙼𝙰𝚂

༻  𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦  ༺

– 𝗜𝗥 kas tada?

– Tada liko paskutinis laiškas, kuriame apie Jus ir buvo parašyta, – Martino namuose jaučiuosi kaip ant devynių gyslų. Kybau ant rizikingo dialogo. Sąmoningai vengiu įtaraus Martino žvilgsnio.

Iš kelnių kišenės ištraukiu porą apglamžytų laiškų. Išlyginęs ranka, dedu ant stalo, tiesiai priešais jį. Vyras negaišta. Akimis lengvai randa eilutę su savo vardu.

– Užteko tarpdury Tave išvysti su juo. Martinu. Kažkada minėjai, kad tasai užkandinės savininkas tėra tik geras Tavo šeimos draugas. Neviltis užpylė sveiką protą, kai Tu jį bučiavai.

Žodžius jis sumurma tyliai, tačiau nugirstu užtektinai. Didžiąją dalį laiškų turinio moku jau beveik atmintinai. Nesunku atskirti, apie ką eina kalba.

– Tai jūs su Šeri buvot kartu ar čia tik viena silpnumo akimirka? Gal čia kažkoks nesusipratimas?

– Mano žmona mirė gimdydama Setą. Praėjo daugiau nei metai. Pasistūmėjau su užkandinės verslu. Jau kurį laiką pastebėjau Šeri ten besilankančią su Nikolu. Dažnai juos stebėdavau iš šalies. Svarstydavau, ar jie tik geri draugai, ar kažkas daugiau, – pasakojimą pradeda nedrąsiai. Žvilgsnį sumetęs į svetainės langą, pirštais vis dar čiupinėja suvargusią popieriaus skiautelę. Persikraustėme į namo vidų. Saulės kaitra nuslūgo, o lange teliko tik popietiniai jos šešėliai ir tas pats, iš pat pradžių mano dėmesį patraukęs rododendras. – Man buvo beveik keturiasdešimt. Neturėjau nei žmonos, nei didelių įsipareigojimų, o Šeri aš labai susižavėjau.

– Žinojot, kad ji ištekėjus?

– Ne, – papurto galvą. – Ji man nieko nesakė. Žinojau tik tiek, kad jau kelis mėnesius ji buvo išsiskyrusi su Nikolu. Neklausiau, kodėl. Nevyniojant į vatą, naudojausi proga, kad ji laisva. Mūsų romanas tęsėsi maždaug pusmetį.

– Ir visą tą laiką jūs nieko neįtarėt apie jos vyrą? – akys išvirsta ant kaktos. Kažkas šitoje istorijoje visai nesiriša.

– Matot, jos vyras nuolat važinėdavo į stažuotes Airijoje. Be to, susitikinėdavom arba kažkur mieste, arba mano namuose. Aš nieko neįtardavau, o iš kitos pusės net ir nelabai domėdavausi. Buvau tame gyvenimo periode, kai svarbiausias man buvo faktas, kad šalia turiu kažkokią moterį. Juolab, pats vienas auginau vos vienerių metų sūnų. Galima sakyti, kad Šeri man buvo savotiška moralinė atrama.

– Bet po pusmečio judu išsiskyrėte? – jis tesiteikia tik linktelėti. Atrodo aptingęs, nors turbūt tėra labai susimąstęs ir paskendęs nostalgiškuose prisiminimuose. – Kodėl?

– Aš labai apsikvailinau, bet turbūt kalčiausias dėl to aš vienintelis ir esu, – siauros jo lūpos suformuoja gan griežtą liniją. – Mažai gilinausi į jos asmeninį gyvenimą. Apie jausmus beveik nesikalbėdavom, bet galbūt tai pateisinama, nes jokia meilė ar kažkas daugiau už vienkartinį susižavėjimą mūsų niekad nesiejo.

– Atsižvelgiant į mano tėvo laiškų turinį, visai manyčiau, kad jis Šeri buvo rimtai įsimylėjęs, – susijuokiu. Nė nenutuokiu kodėl ir kam išvis šį bereikšmį įterpinį švystelėjau į ant plauko kybantį Martino atviravimą.

– Aš irgi taip manau, – linkteli lyg iš sulėtintos filmo juostos. Nustembu. – Viskas buvo gerai, iki kol Šeri nepastojo.

Jaučiu sau ant kaktos susimetant nemenką raukšlę. Akimirką tarp mudviejų su Martinu stoja tyla. Nei bjauri, nei per daug maloni - labiau neutrali išorinė ramybė. Martinui užsiminus apie Šeri nėštumą, viduje ima kulversčiais vartytis pritvinkę sąmokslo teorijų mazgai. Pasinaudojęs tarp mūsų įsisukusia pauze, smegenyse perkratau padrikas detales. Mintys apsistoja tiek Doloresa.