𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟼. | 𝙱𝚄𝚁𝙶𝚄𝙽𝙳𝙸𝚂̌𝙺𝙰𝚂 𝙻𝚄̄𝙿𝙳𝙰𝚉̌𝙸𝚂

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝗝𝗜 - viesulas. Vienu piršto spragtelėjimu užsikūręs variklis, burzgiantis vis garsiau. Ji gniaužia miniatiūrinį puodelį su arbata, kurią jai užkaičiau. Pasiūliau tik iš rūpesčio, nes kai šią popietę sveikinomės, likau sunerimęs dėl jos plaštakos šaltumo. Tačiau dabar iš jos akių matyti, kad garuojančio ramunėlių poveikio reikalauja ne tik rankos; drama aprėpia toliau rankų.

– Negaliu patikėti! Po visko, ką tas šunsnukis man privirė, jis drįsta man rašinėti žinutes su kažkokiais kvailais pasiūlymais. Prisiekiu, apsivemsiu! – trinktelėjusi puoduką ant stalo, mergina suneria rankas ties krūtine ir lyg pikčiurna sukrenta ant kabineto sofos.

Gilus jos šnopavimas girdėti ore. Įpykus ne juokais.

– Doloresa, na, nereikia taip plėšytis, – imuosi racionaliosios kaukės. Bandau ją nuraminti šaltai, kaip nuolatos įpratęs daryti. – Pagalvokit iš logiškos prizmės: jei pati neseniai man tikinote, kad buvęs jums jau seniai tuščia vieta, tai iš kur tuomet tokia neadekvati reakcija į jo dėmesį?

– Labai prašau, išmuškit iš savęs tą perdėtai oficialų bendravimą, nes tokios jūsų manieros man kelia alergiją, – grėsmingai sužaibuoja akimis.

– Gerai, Doloresa, nekelsiu tau alergijos, – paklūstu visai neesminėms jos užgaidoms ir nusimetu nuo savęs formalųjį apsiaustą. Man patinka kautis su nekviesta šypsena lūpose, nes tokią viešnią čia prišaukė karštligiškas Doloresos būdas. Mėgaujuosi ugnimi jos akyse. Nes ji balta. Ne tokia auksinė, kaip visos įprastos ugnelės. Ir ta daili gyslelė grakščių įlinkių kakle - joje tvinksi patankėjęs tamsiaplaukės pulsas. Adrenalinas. Įtampa. Sunkių jos kvepalų aromatas tik pagardina pražūtį jos veide - stiprus tabako prieskonis. – Bet grįžtant prie esmės, turi sau atsakyti, kas iš tikrųjų tave taip pykdo?

– Viskas, – žvilgsnį susmeigia į tą pačią sieną man už nugaros. Jau įsipratino. – Mane erzina jo buvimas. Tiesiog buvimas. Ir įkyrus lindimas į akis.

– Nepakankamas atsakymas, – paprieštarauju lyg nuvildamas. – Tas keletas žinučių man nepanašus į įkyrų lindimą. Nemanai, kad tiesiog vis dar per jautriai reaguoji į viską, kas su juo susiję?

– Nežinau. Jaučiuosi kaip visiška kvailė, nors tikrasis kvailys yra jis, – arogantiškai pavarto riestas blakstienas. Vėliau ima kuistis švarko kišenėse.

Greitai sugraibo neoninį žiebtuvėlį su rūkalų pakuote. Nespėju sureaguoti, o ji jau sėdi įsikandusi gelvo cigaretės galo.

– Rūkyti čia negalima, – ramiai įspėju.

Dabar jau žinau: iš pirmo žvilgsnio visai nekalta mano ramybė ir santūrumas jai - didžiulė provokacija.

Nesikuklina degančiomis akimis smeigti į paširdžius. Minutę tūno kampe suakmenėjusi, bet po kiek laiko atsileidžia. Dar nepridegtą cigaretę atsainiai išsitraukia iš dantų. Kartu su rūkalų pakuote meta ją ant stalo, o viskas, apie ką galiu galvoti - ant gelsvo suktinės galo įsispaudę jos raudono lūpdažio likučiai.

Neapsikentusi staiga pakyla iš vietos. Ima sukti nervingus ratus kabinete. Vaikštinėja palei sienas, stabteli prie šalčiu dvelkiančio lango, o aš palydžiu jos žingsnius akimis. Leidžiu jai mąstyti ir susiprasti. Tyla kartais puikiausias vaistas.

– Jis paliko mane, kai sužinojo, kad sergu, – mane nustebina jos balso kontrolė. Visos jos ugnys nutirpsta su vandeningu sniegu lange. – Dėl visko kaltinau save. Maniau, kad mūsų santykius sugriovė ta kvaila liga. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad toksai doruolis, kaip jis, galėtų būti neištikimas. Bjaurybė.

– Matai? Palaipsniui atsiranda rimtų priežasčių, pagrindžiančių tokį staigų tavo užsidegimą.

– Tai nekeičia fakto, kad jis man nerūpi, – žvilgsniu mane tik įspėja.

– Žmogus tau gali ir nerūpėti, bet tavyje jo palikti randai rūpi ilgai, – atsakau, šįkart rimčiau. – Tai visai kaip ilgesys: gali ilgėtis ne žmogaus, o su juo susijusių prisiminimų. Tai normalu.

Ji tyli. Rankos ant krūtinės, o akys apsnigtame lange. Spoksau į trumpai nurėžtų jos plaukų juodumą. O kaklas po jais toks baltas.

– Ar tau skaudu? – paklausiu to, kas ir taip akivaizdu.

– Taip.

Neskubėdama atsigręžia ir patraukia sofos link. Iš kampo stveria savo turbūt kiekvienam praeiviui akį rėžiantį paltą. Demonstratyviai sumeta žvilgsnį į riešinį laikrodį.

– Valanda jau praėjo. Aš eisiu, – sau ant pečių jau metasi šiltą drabužį. Tuo tarpu aš atsuku jai mobilaus ekrane šviečiantį laiką.

– Liko dar penkios minutės.

– Šiandien nėra nuotaikos kalbėtis. Atsiprašau. Galim atidėti į kitą susitikimą, – lyg apgailestaudama, lyg tik vaidindama nužvelgia mane akimis. Nesiruošia sustoti ir keisti savo planų.

– Tai tu ir nekalbėk, – metęs užrašų lapus ant stiklinio stalo, pakylu nuo kėdės. – Mums liko penkios minutės ir mano darbo valandos baigsis. Prisėsk, pamąstyk ir nusiramink.

– Man reikia prasiblaškyti, – toliau ginčijasi, tačiau daugiau žingsnių link durų nebežengia. Stūkso, tarsi įbesta į žemę.

– Prisėsk, – ramiai pakartoju.

Nuslinkęs prie drabužių pakabos, susivynioju į puspaltį. Jaučiu ją tyliai sėdinčią. Smalsiai dirsteliu per petį: išvystu ją nuobodžiai sau naršančią telefone. Atsidusęs pavartau akis - ne tokių pamąstymų aš iš jos norėjau, bet tiek jau to.

– Galim eiti, – paraginu ją judintis. Užgesinu šviestuvus, o ji jau tipena iš paskos.

Laukan sprunkame vikriai, tarsi abu kažkur skubėtume. Nežinau kur lekia ji, bet manęs už šios valdiškos įstaigos durų laukia tik ilga bemiegė naktis namuose su rašymuose skęstančia Navija. Išlindus laukan, plaučius užsmaugia vakaro speigas. Minusinė temperatūra drauge su grubaus vėjo pagalba imasi egzekucijos - knežina kaulus baisiu žiemos šalčiu. Prieš mudviem išsiskiriant savais keliais, akies krašteliu dar spėju patikrinti Doloresą: tarsi vėžlys sugrūdusi galvą sau į pečius, skubiai kiūtina gatve tolyn. Negaišdami apsikeičiam atsisveikinimais.

Ji patraukia į dešinę, o aš į kairę. Žvilgsniu nuobodžiai seku rusenančias šaligatvio žibintų šviesas. Greitai nustebinu patį save: vos prieš akimirksnį buvęs skubus mano batų kaukšėjimas į sniege skęstantį gatvės grindinį aprimo savaime. Žingsnis vis lėtėja, nes raumenis į dalis skirsčiusi šiaurė, rodos, apmąžta. Mintis boikotuoja į atmintį įsirėžusios plonos Doloresos pėdkelnės. Juk tokia atšiauri stichija.

Stabteliu. Atsigręžiu ten, kur palikau merginą. Garsiai šūkteliu.

– Doloresa! – ji iškart pristabdo. – Tu su mašina?

-– Ne! – kai šūkteli, mūsų akys susitinka. Iškart imame tirpdyti mudu skiriantį atstumą. – Kodėl klausiat?

– Bus pūga. Gal tave pavežt?

– Aš gyvenu už kelių kvartalų. Viskas gerai. Jums nebūtina -

– Važiuojam, – dar vienu paskatinimu nutraukiu jos abejones. Kai stūksome visai greta, čiumpu progą atidžiau įsižiūrėti į jos veido bruožus:

Harmonija. Ji - nuodėmingas spalvų konsonansas viename kūne. Dominuojanti raudona sfera akims. Na, ir gražiai speigas nudažė jos skruostus. Net vėjas spėjo užkonservuoti burgundiško lūpdažio likučius ant putlių lūpų.

Valandėlę neramiai patrypčiojusi, ji galutinai nusprendžia sutikti. Kol snaigėmis nubučiuotu šaligatviu traukiame automobilių stovėjimo aikštelės link, virtine žodžių nesimainome, tačiau gerai nujaučiu: bent keliomis sakinių nuotrupomis tikrai dalinsimės mano automobilio salone.
•
Elijau, atsiknisk nuo jos pėdkelnių, nes niekam nerūpi. Važiuok namo, tėvuk, būk geras.