𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟸𝟸. | 𝙼𝙰𝙽𝙾 𝚃𝙴̇𝚅𝙰𝚂 𝚒𝚛 𝙰𝚄𝚃𝙾𝙼𝙾𝙱𝙸𝙻𝙸𝙰𝙸

༻  𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦  ༺

– 𝗞𝗢𝗗𝗘̇𝗟 taip į mane žiūri? – pralaužiu mudu gaubiančią tylą.

Lyg būtų pričiupta nusikaltimo vietoje, Doloresa nugręžia nuo manęs žvilgsnį. Akies krašteliu stebiu ją, įsistebeilijančią į priekinį mašinos stiklą. Nesuprasi, ar ji maudosi tyloje, ar lange žėrinčioje saulėlydžio šviesoje.

– Įprotis, – lepteli.

– Įprotis?

– Arba tiesiog mėgstu stebėti vairuojančius žmones.

– Kodėl tada nevairuoji pati?

– Nesaugu, – tesugeba atsakyti.

– Tu nebijai sėdėti mano automobily, bet pati nesėdi prie vairo, nes nesaugu? – prasišiepiu, nors jai nejuokinga. Visai ne.

– Viskas čia dėl tėvo, – pagaliau slogią tylą pakeičia jos balselis:

nedrąsus, pirmą sykį toks netvirtas, abejotinas. Kai sustojame prie raudonos šviesoforo šviesos, leidžiu sau paliesti ją žvilgsniu artimiau. Visąlaik maniau, kad ji graži, bet šįvakar tose sidabriškose akyse sužibęs saulėlydis užkūrė manyje naujos simpatijos ugnį.

Žalia lemputė ragina atsitokėti. Sėdžiu kaip ant adatų smaigalių, nervų kamuoliai pinasi su neišsakytais žodžiais.

O ji lyg mirusi. Tūno keleivio sėdynėje, žvelgia pro langą bekraščiu žvilgsniu. Niekada joks mirtingasis neįtartų, kokios emocijos ją gaubia iš tiesų: ar nerimas, ar liūdesys, o gal koks nenugęstantis kartėlis? Ji neįminama. Tokia, kurią skaitai lyg knygą, bet vis nesupranti, nes teksto sakiniai yra per daug įmantrūs; šie užrašyti fenomenalaus tekstų kūrėjo.

– Tai vis dėlto tavo tėvas žuvo avarijoje?

– Suk į dešinę, – užuot atsakiusi ji mesteli man vieną netikėtumą. Sutrinku.

– Tu gyveni tiesiai, – suabejoju, bet paklūstu nurodymui. – Tave parvežti į butą?

– Ne.

Šypteliu. Mažytis ne įplieskia krūtinėje sąmyšį. Kiek dar ji išgalės būt nenuspėjama?

– Kažkas juokinga?

– Tu dar klausi? – šiepiuosi iki skausmo. – Doloresa, kur mes važiuojam?

– Na, tikiuos, kad negaištu tavo laiko.

– Ir ką tai galėtų reikšti?

– Tai reiškia, kad noriu beprasmiškai pasivažinėti.

– Nori nesaugiai praleisti likusį vakarą? – bandau juokauti, bet ore dar tebekybo įtampos pašvaistė.

Ji pasimuisto. Prisispaudžia prie durelių lango, stiklas akimirksniu aprasoja nuo jos kūno šilumos. Gatvės žiburiai meta ant jos tingius šešėlius. Įprastai balsvi skruostai nusidažo auksine spalva.

– Gal nori pavairuoti ir tiesiog... pasikalbėti?

– Noriu, – menkai tarsteliu. – Kokia vakaro tema?

– Kaip tau "mano tėvas ir automobiliai"? – jaučiu oda pralėkusias jos akių žymes.

– Gerai, pradedam, – duodu jai teigiamą ženklą.

Išsuku iš miesto, nusekdamas nuorodas į greitkelį. Automobilio salone karts nuo karto pasigirsta ir kiek garsesnis radijo skambtelėjimas, tačiau garsai neįkyrūs.