𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟷𝟹. | 𝙸𝚂̌𝙾𝙿𝙴𝚁𝚄𝙾𝚃𝙰𝚂 𝙿𝙾𝚉̌𝙸𝚄̄𝚁𝙸𝚂

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝘽𝙍𝘼𝙉𝙂𝙄 Šeri,

Šiąnakt ir vėl mačiau Tave sapne. Mes grįžome į tavo namus. Artūras stažavosi Airijoje jau antrą savaitę. Ištisas dienas aš žvelgdavau į tave ir spėliodavau, kas dedasi už tų pilkų akių skraistės. Ar tu bijai? Ar nekenti savęs? Gailiesi, nes išdavystės kaltė jau nepakeliama? Ar todėl šalia manęs tu tokia nesava? Nutolusi? Šalta? Išsigandau tavo racionalaus situacijos suvokimo. Ėmiau bijoti, kad kuo daugiau save kaltinsi dėl bendrų mūsų klaidų, tuo greičiau ateis diena, kai pasiryši viską galutinai užbaigti. Tą naktį sėdėjome svetainėje. Aš stebėjau tave su rūpesčiu. Tyla užsupo, mudu nekalbėjome.

Kartais man būdavo neramu, kai tu tylėdavai. Ar aš tau svarbus? Ar reiškiu Tau tiek, kiek reiški man tu? Trokšdavau įlįsti į tau į galvą, kad išnarpliočiau tas svetimas mintis. Nors vis dėlto nujausdavau, kas iš tikrųjų dedasi.  Kartais nekęsdavai savęs dėl to, kad kažkuri tavo dalis atiteko man. Ir aš jos neišplėšiau nei iš tavęs, nei iš tavo vyro. Juk pati dalį savęs įdėjai man į rankas. Ar mes nuodėmingi? Ar meilė turi savas ribas ir taisykles? Kas mes esame vienas kito žvilgsniuose - nuodėmė ar dovana? Aš žinau. Tu man brangiausia dovana. Galbūt tik aš Tau nuodėmė, kurios gailiesi?

Praėjo savaitė. Nei daug, nei mažai. Vis dar nepamirštu tavų emocijų. Nepamirštu tavęs. Jaučiau, kad giliai krūtinėje tu gailiesi mūsų. Juk pati man kažkada sakei, kad norėtum prisiliesti ir prie doro gyvenimo. Kad būtum paprasta. Tokia kaip visos šeimos moterys.

Kai sapnas nutrūko, likusią naktį jaučiau jį tvyrant tvankiame ore. Buku žvilgsniu spoksojau į greta miegančią Rėją ir kiekvieną minutę savo žmonoje regėjau ryškų tavo atspindį.

Keista. Po paskutinio mūsų fizinio kontakto praėjo beveik pusė metų, o tavieji šešėliai vis nenori manęs paleisti. Nors galbūt tai aš? Gal laikau tave arti savęs, įsikibęs prisiminimų? Kaltė jau baigia iš manęs išsiurbti paskutines kraujo liekanas. O tu manęs nekenti. Po visko, kas tą klaikią naktį atsitiko, nenori manęs manyti akyse. Ir kiek gi kartų dar prireiks Tau pakartoti, kad tokios baigties aš nenorėjau?

Tiek to.

Tik gaila man, kad šitaip greit mane tu užmiršai. O gal tiksliau aš pasakyčiau, kad niekada į širdį tau taip ir neįsirėžiau? Tuomet gaila tik dar labiau, nes vis dar tave myliu. Myliu už nieką. Myliu tuščiai ir bereikšmiai. Myliu tik už tavo būtį, nes tiek man ir tepakanka.

O ko neužteko tau?

Su meile ir gėla
Nikolas.
1987.06.30

Dar vienas tėvo laiškas, sužadinęs manyje begalę naujai gimusių klausimų. Imu minti ratus svetainėje. Prisiklijuoju prie atšalusio lango. Žvilgsniu neriu į išmirusį terasos sodą. Nors tenai jau pavasaris, bet gėlynai dar snaudžia, neišsibudinę nuo žiemos kerų. Reginys už stiklo dvelkia ramybe, gryną spalvą praradusi žolė, atrodo, šaldo mano ir taip apšerkšnijusią krūtinę.

Po tokio jausmingo tėvo laiško iš manęs turėtų trykšti vien šiluma, tačiau viduje esu užgniaužtas priešpriešos; antonimo šilumai. Laiškai manyje vysto nenurimstantį smalsumą. Kursto ugnį, liepsnojančią troškimu viską išsiaiškinti iki smulkmenų.

– Ką jis turėjo omeny? – nusigręžiu nuo lango. Navija nesitiki likti užguita tokio stipraus mano akių reiklumo, tačiau greitai apsipranta.