𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

mes sugrįšim

Skyrius bus rekordiškai ilgas, bet matot, visąlaik jaučiau, kad ne viską su epilogu pasakiau ir mane graužė savotiška kaltė, kad Elijaus ir Doloresos romanas baigėsi lėkštai laimingai. Jūs suprantat, kad lengva nebūna, bet aš vis tiek, lyg nesuprastumėt, kol nepaaiškinsiu, noriu tai užrašyti. Bent jau nuotrupomis. Tai štai jums bonus chapteris ir dviejų mulkių likimai, kuriuos praeitis vejasi.

—
𝙳𝙾𝙻𝙾𝚁𝙴𝚂𝙰
—

𝗞𝗔𝗥𝗧𝗔𝗜𝗦 aš paklausiu jo, kodėl mane myli. Nes dažnai vis kartoja, kad to nepamirščiau, lyg pats kasdien slaptų baimių dėl mūsų lydimas būtų. Dar dažniau jis neranda ką pasakyti. Aš leidžiu jam bučiniais pakeisti žodžius arba laikyti mane tarp rankų visąnakt, alsuojant tvankiu oru. Mes nuolat peržengiame artumo ribą, vos tik prisiartinam prie iššūkių, reikalaujančių kalbėti. Jam visada lengviau parodyti veiksmais nei apibrėžti žodžiais, tik ypač retai, jei užčiuopia mano akyse reiklesnę kibirkštį, jis pasistengia vieną kitą sieną mums po kojomis nuversti.

Aš pamenu, yra man sakęs, kad tiesiog esu jam reikalinga. Tiesiog jam reik manęs šalia. Tiesiog nori su manim gyventi, mūsų tėvų nuodėmes pamirštant. Tiesiog. Ir tas įkyrus tiesiog galiausiai virto mano rankos prašymu, nors dar prisimenu jį svaičiojant apie santuokos beprasmiškumą. Tylėdavau ir klausydavau jo šališko tono, subjektyvių samprotavimų, neva nei žiedas, nei vėlesnis parašas ant dokumento galop nepasiteisina.

Na, jis gali nusivilti tuo, kas vienąsyk nepasiteisino su ne jam sukurta moterimi, o aš... turbūt turiu teorišką teisę netikėti bet kokia meile.

Jis turi savo ir Navijos paveikslą su liūdna atomazga. Kartu ir savo tėvą, kurį šauniu šeimos žmogum daug metų laikęs, galiausiai pripažįsta išdaviku, santuoką svetimų aistrų nuodais apliejusiu. O kas toliau? Esu tik antra moteris, pasidavusi jo praktiško gyvenimo varikliui - iš kur jam žinoti, kaip gali nutikti, jei vos pora istorijų jo atžvilgiu liko nepasiteisinusiomis?

Jis ir toliau netiki santuoka, mane vesti pažadėjęs - aš netikiu meile jį mylėdama.

Daryti taip paprasta, o suvokti ir įtikėti nepaprastai sunku, kai praeities šešėliai šaltai alsuoja į nugarą. Aš tebekvėpuoju nevykusiu motinos gyvenimu, kuris lyg ir nušiurpina ligi čiurnų, bet vėliau prie tokio ir priprasti įmanoma atrodo.

Kartais išsikalbu Elijui mūsų vakarais - tokius mes turime savaitgaliais, kai vėlai sutemus gulinėjame ant kilimo priešais įjungtą televizorių su visada nutildytu garsu. Aš jam tarp kojų, nes jis mėgsta šitaip mane jausti, o mano širdžiai nukaisti pakanka tik galvą jam ant krūtinės priglausti. Kartais mes parklumpame prieš kūną nutvieskusias elektros sroves ir mylimės ant kilimo, nesugalvoję, kur patogiau skubomis persikelt galėtume. Kartais, vietoj to arba po to, išsikalbam iš širdies. Nors nesu tikra ar mes abu.

Elijus paverčia mudu trapia romantiška akimirka, švelniu balsu atverdamas man širdį, neva viskas, ką su manimi išjaučia, palieka kaip pirmieji nuostabiausi kartai jo gyvenime. Jis tik garsiai mąsto apie momentus, kuriuose galbūt norėtų amžinai mus užrakinti, bet išsikalbu jam aš.

Sakau, kad man sunku tikėti tuo, ką jaučiu arba ką darau; ką darome ant mėgstamiausio kilimo ar lovoje. Ir kartais, naivumo efekto apsvaiginta, aš taip tikiuosi, jog į klausimą man atsakyti sugebės: "ar gyvenime nutinka kažkas tikro?"

Bėda ta, kad jis tik psichologas, galintis psichomechaniką nukreipti į standartines vėžes, bet gyvenimui ir jo lygtims išspręsti jis neturi reikalingo statuso. Gal daug kas palengvėtų, jei jis būtų filosofas, amžinai turintis įdomių atsakymų kišenėse. Nes dabar jose randu tik klausimus, kurie ne psichologo - nors ir labai gero - nosiai; kurie jį patį, kaip ir mane maniškiai, atsiviję iš praeities.