𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟹. | 𝙿𝙰𝙺𝙻𝚈𝙳𝚄𝚂𝙸 𝙺𝙰𝙻𝙴̇𝙳Ų 𝙳𝚅𝙰𝚂𝙸𝙰

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝗞𝗔𝗟𝗘̇𝗗𝗢𝗦. Ne dovanų išpakavimas, o širdies atvėrimas. Puikus laikas bent kartą metuose prafiltruoti sielą ir išlipti iš varžančių socialinių bei emocinių normų rėmų. Šeimyniškas mūsų svetainės stalas šiais metais neperkrautas įvairiausių valgių gausta. Šventinė aura kukli, nes ir dvasinės skalės rodyklė kritusi žemai.

Koktus gedulas apėmęs visą kalėdinį stalą. Prašiau Navijos, kad ši savo tėvams kol kas neužsimintų apie didžiuosius mano gyvenimo pokyčius, tačiau ji, lyg tyčia, apie didįjį tėvo tragizmą jiems davė žinoti prieš pat pas mus atvykstant. Nekaltinu jos, nes vis dėlto gera Navijos širdis nesutverta nutylėti gėlą. Tačiau dabar esame priversti užstalėje tūnoti su marmurinėmis veido išraiškomis, kurios kartais išsivysto į dirbtinas šypsenas.

Virš stalo kybanti atmosfera slogi. Tyloje bilda tik įrankių ir lėkščių dueto garsai, o nė vieno iš mūsų ketvertuko balsai nedrįsta šių liūdnų melodijų sudrumsti. Navijos tėvai šiandien itin tylūs. Nesuprasi, ar juose dominuoja tas nejaukumą provokuojantis gailestis dėl mano tėvo mirties, ar vis dėlto - šventinė ramybė.

Už lango krentančias snaiges stebiu buku žvilgsniu. Šiąnakt lauke siaučia baisi pūga. Vis dar pamenu ryte, televizoriaus ekrane matytus Edinburgo vaizdus: visas miestas snaudė po storu sniego apklotu. Paskutinę savaitę dangus maišėsi su žeme, o vakarop, belaukiant didžiosios Kalėdų šventės kulminacijos, debesys sprogo kaip užtaisyta granata.

Prieš akis nesiliauja šmėžčioti nykūs vaizdai iš paskutinės nakties ligoninėje. Budėjau prie tėvo lovos iki paskutinio jo atokvėpio ir iki šiol nesu tikras ar dėl tokio savo žygdarbio savimi didžiuojuosi. Galbūt reikėjo leisti jam išeiti vienui vienam? Gal savo artimu fiziniu ryšiu per prievartą jį laikiau transcendencinėje mirtyje? Nors ką aš čia svaičioju? Turbūt akivaizdu, kad paskutiniu metu po tėvo laidotuvių tik beprasmiškai ieškojau galimų būdų išvengti vidinio skausmo. Visi mirtingieji trokšta sumažinti širdgėlą ir dažniausiai pastangos, vedančios to troškimo link, nėra labai altruistiškos. Artimų žmonių pasitraukimas iš gyvenimo mane žeidė bjauriausiais randais, o lyg pėdsakai paliktos jų mįslės mirtinu kūju knežino galvą.

– Gal išvykit kur nors trumpų atostogų? – Navijos mama tarp mūsų įžiebia diskusiją. Suvilgiusi lūpas šlakeliu raudono vyno, nusimeta sau nuo peties kelias šviesių plaukų sruogas. – Jums abiems reiktų pailsėti. Navija sau seniai persistengus dėl savo naujos knygos, o tu, Elijau, girdėjau, irgi neišlendi iš darbų. Be to, dar ir tos bėdos ne laiku sukrito į vieną krūvą. Jums abiems būtų į naudą pakeisti aplinką.

– Nežinau, mama. Mes su Elijum niekad nesigriebiam jokių spontaniškų kelionių. Žinai, kad tokias pramogas dažniausiai atidedam vasarai.

– Galėtumėt bent kartą sulaužyt tas savo tradicijas ir atitrūkti nuo aplinkos, – vis nenurimsta mama. – Pažvelkit, kokia pekla paskutiniu metu čia verda. Visa Škotija murkdosi pūgose. Jums reikia saulės.

– Mama, mes tikrai neturim tokioms išvykoms laiko, – dabar į dialogą įsikišu ir aš. Nuošalėje vis dar tebelieka viską marmuriniu veidu iš šono stebintis Navijos tėvas. – Atsipūsim per porą išeiginių. Neseniai gavau naują pacientę. Po švenčių iškart turėsiu užsiimti jos ligos istorija. Darbų taip paprastai nepastumdysi, ypač, kai jie tiesiogiai susiję su pagalba žmonėms.

– Kaip kompetentingas psichologas, turėtum man pritarti, kad net ir patiems gelbėtojams kartais reikalinga pagalba, Elijau, – dėbteli į mane itin rimtai.

Galiu nujausti, kad greta tūnanti Navija jau traukiasi iš tarp mudviejų su jos motina užvirusios diskusijos. Nuo stalo griebia įrankius ir lyg niekur nieko įninka į dar kėpšančius kepto kalakuto likučius lėkštėje.