𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟸𝟼. | 𝙽𝚄𝚃𝚁𝙸𝙽𝚃𝙸 𝙰𝚃𝚂𝙿𝙰𝙻𝚅𝙸𝙰𝙸

༻  𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦  ༺

𝗔𝗟𝗘𝗞𝗦𝗔𝗦 atsiunčia Seto namų adresą; šis jau įvestas į mano automobilio navigacijos paieškos laukelį. Fone barbena radijo garsai, o horizonte matyti besileidžiančios saulės kraštas. Tai daugiausiai abejonių manyje keliantis reiškinys - vėlyvas penktadienio vakaras.
Ar prailgusios darbo valandos nesukliudys numatytos kelionės pas svetimą žmogų į namus?

Pirmiau aš leidžiuosi kamuojamas minčių, kurios lyg lapai vėjo sukami - niekaip nenurimsta. Vėliau kelias mašina prailgsta, aš pajuntu tvinksėjomą smilkiniuose, tad nuoboduliui kelią užkertu vienu spontanišku skambučiu. Staiga sąmonėn blyksteli noras išgirsti Doloresos balsą, nes nejučiomis prisimenus jos sveikinimą, kai švenčiau gimtadienį.

Nieko daugiau. Tik tam, kad neprailgtų kelionė, – šį pasiteisinimą sau kartoju su kiekvienu kvietimo signalo pyptelėjimu, kol galiausiai jie liaujasi kaip ir mano mintys.

– Alio? – palūkėjus išgirstu jos švelnų balsą.

– Sveika, – šypteliu. – Kaip laikaisi?

– Gerai... puikiai. Atvažiavau aplankyti mamos, – susijuokia per daug nervingai, kad išliktų nepastebėta. – Kaip tu? Kaip pogimtadieninės nuotaikos?

– Gimtadienis kaip gimtadienis. Kaip sakant, dar vienais metais pasenau, – pajuokauju atsargiai, nes pro mobilaus garsiakalbį besiskverbiantis Doloresos nerimas yra išties stiprus. – Beje, ačiū, kad ir tu pasveikinai. Visai nesitikėjau.

– Niekis, – sukikena. – Nesikrimsk, drauguži. Trisdešimt septyni nėra taip blogai.

– Na, bet laikrodis tai tiksi.

Aš stoju prie raudonos šviesoforo lemputės, o Doloresa nutyla. Pokalbis, nors užsimezgęs, tačiau kybo ant plauko. Dangus blanksta su kiekviena minute, buvęs rožinis saulėlydis pilkėja, baikščiai slapstosi už maštabiškų pastatų stogų. O Doloresa tik garsiai kvėpuoja, tačiau visas jos vidus šįkart matyti kaip ant delno.

Kažkas vyksta.

– Keista, kad paskambinai, – lepteli atsidusdama.

– Grįžinėju iš darbo. Pamaniau, pažiūrėsiu, kaip laikaisi.

Bildesys. Fone pasigirsta įtartini krebždesiai ir keistas šurmulys. Akimirką Doloresa ir vėl pradingsta, bet neprailgus nutaiso neutralų balso tembrą.

– Nekalbėk vairuodamas.

– Trukdau?

– Ne, – netvirtai, tačiau paprieštarauja. – Tiesiog nesaugu.

– Užuodžiu tavo tėvo kvapą, – pagaliau pajudu gatve. Rodės, kad prie šviesoforo stulpo stūksojau ištisas valandas, nors sugaišau vos akimirką. O kitapus ragelio tvyranti įtampos pašvaistė galutinai paperka mano dėmesį. – Tu dar čia?

– Taip, taip, – silpnas jos balselis labai greit pranyksta. Sau ant kaktos jaučiu besiraitant vis didesnes raukšles.