𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟸𝟺. | 𝚃𝙸𝙴𝚂𝙾𝚂 𝚅𝙴𝙸𝙳𝙰𝙸

༻  𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦  ༺

𝘽𝙍𝘼𝙉𝙂𝙄 Šeri,

Jis žino. Žino apie mudu. Neįsivaizduoju kiek daug ir kodėl. Bet žino užtektinai. Turėjau pakankamai laiko apsvarstyti šią realybę; aš joje įkalintas. Spėjau įsijausti ne tik į Tavo, bet ir į Artūro vaidmenį. Gan lengvai priėjau išvadą, kad smulkmenų žinoti nebūtina. Pakanka fakto apie neištikimybės sąvoką ir visas, rodos, iki šiol sinchroniškai tiksėjęs pasaulis griūna po kojomis. Tai kaip pakrikęs mechanizmas. Artūras jį saugojo, o mes gadinom.

Ištisus tris mėnesius vengiau apie Tave rašyti - tiek laiko praėjo po paskutinės mūsų akistatos. Vis dar negaliu pamiršti Tavo nuosprendžio, kad atėjo laikas viską baigti - sunaikinti Mus. Maniau, kad negalėsiu Tau už tai atleisti, bet visi smulkučiai pykčiai dėl mūsų meilės griūties nublanko tarsi rūkas. Viskas išslydo iš po kojų vos po vieno Tavo skambučio.

Paskambinai man lygiai prieš savaitę. Ištisas dvylika savaičių negavau Tavęs nė menkiausio trupinėlio. Namų pakampiais slankiojau, lyg išsekęs numirėlis. Rodės, lyg kažkoks grobuonis būtų išplėšęs iš manęs dalį vidaus. Be jokio morfijaus. Be šlakelio nuskausminamųjų. Krūtinę sugėlė ir tas nelauktas skambutis. Dieve, koks aš nuo Tavęs priklausomas! Tąnakt slapčia jaučiau artėjat užnuodytą bangą. Deja, ji išsipylė tiesiai ant mūsų. Vos spėjau išslinkti į terasą, tu lygiai taip ir pasakei: "jis žino".

Velnias!

Nenoriu, kad jis žinotų. Man gėda, jog jis žino, kaip kvailai Tave myliu be jokio atsako atgal.

Nors kodėl aš toks naivus? Turbūt žaidei su ne tik Artūro, bet ir mano jausmais. Žaidei visų emocijom. Vyrą iškeitei ne į mane vieną.

Diena užkandinėje, netoli Tavo namų. Mudu visuomet ten eidavome. Leisdavom vakarus kaip geri bičiuliai, nes visad nerimaudavai, besirodydama su manim viešumoje. Užsukau ten prieš porą dienų. Turbūt vaikiausi nostalgiškų prisiminimų, o galbūt naiviai vyliausi tenai Tave ir vėl pamatyti. Tačiau užteko tarpdury Tave išvysti su juo - Martinu. Kažkada minėjai, kad tasai užkandinės savininkas tėra tik geras Tavo draugas. Melavai. Neviltis užpylė sveiką protą, kai Tu jį bučiavai. Kodėl Tu taip elgiesi? Kodėl taip greitai įsimyli žmones? O kas, jei tai ne meilė? Kas, jei Tu išvis nemoki mylėti? Kas, jei nenumanai, kaip?

Nikolas
1987.09.22

Martinas iš užkandinės sujaukia mintis, aš virstu chaosu. Prošal tvokstelėjus vėjo šuorui, plaučius užspaudžia noras užsirūkyti. Tokia emocinė nesuprastis verčia dreifuoti kažkur ore. Akyse raibsta blankus rūkančios Doloresos portretas ir ryškūs jos lūpų likučiai ant gelsvo cigaretės snapelio. Tai lyg mizanscena, kuriai ištrinti nėra jokių trintukų. Parimęs ant vėsaus balkono turėklo, tolumoje bandau įžvelgti kažką daugiau už dūmuose skendėjančios prancūzės portretą. Gilus dangaus sluoksnis sako, kad jau gerokai po vidurnakčio, o tarp pirštų gniaužomas tėvo laiškas kursto manyje dar daugiau nerimo.

Plaučius užkišęs spontaniškas noras užnuodyti save rūkalais nugaruoja gaiviame gegužės ore. Užnugary pasigirsta tylus balkono durų krebžtelėjimas. Netrukus Navija jau stūkso greta. Plikomis alkūnėmis įsitaiso ant parūdijusio turėklo. Atgręžia nuo miego apsvaigusias akis. Lauko žibinto švieselė užkuria jose mažus blizgučius, o vėjas lyg prisibijodamas krutina nugulėtų plaukų galus. Valandėlę ji paspokso į mane tylėdama. Atrodo susimąsčiusi, rimta, o gal tik sugluminta vėlyvos nakties.