𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

2. | 𝙿𝙰𝙻𝙸𝙺𝙸𝙼𝙰𝚂

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝗡𝗔𝗞𝗧𝗜𝗦  ligoninėje gniaužia stemplę iš visų pusių. Rymoti prie baltuojančios lovos, su šalia monotoniškus pypsėjimus skleidžiančiu monitoriumi, sunku ne tik emociškai, bet ir fiziškai - nuo kietos metalinės kėdės jau ima mausti kaulus. Sakytum, į leisgyvį tėvą spoksau tuščiavidurėmis akimis, tačiau iš tiesų jose verda didžiausias prisiminimų katilas. 

Šešiamečio Elijaus portretas ir karšta vasara sodyboje šmėžteli akyse. Vėliau ir į lauką viliojanti saulės kaitra, besiskverbianti pro kambario langą. Kuo ilgiau knaisiojuosi pavieniuose gyvenimo epizoduose, tuo drąsiau bujoja mano ironija - tą kartą tėvas budėjo prie manęs, sergančio gripu, o šiandien šalia jo lovos rymau aš. Tokiam vaidmenų pasimainymui prireikė net visų trisdešimties metų. Atrodo daug, bet teisybės dėlei, tos trys dešimtys nutekėjo tarsi vandenys.

Žaibiškas, sveiku protu nesuvokiamas greitis.

Gyvenimas tikras sprinteris. Rodos, tarsi pasityčiodamas mane mulkintų ir vedžiotų už nosies, versdamas vis perkratyti smegenis iš naujo. Nesuprantu, kaip veikia laikas. Nespėjau apsiprasti su staigia mamos mirtimi ir jos nelauktu infarktu, o dabar jau esu priverstas pasitikti paskutinį tėvo atokvėpį. Absurdas.

Jo plaučiuose kaupiasi vanduo. Širdis nusilpusi, raumuo vis beviltiškiau pasiduoda. Ir niekas negali padėti. Vaistų nėra nei jam, nei man. Belieka griebtis šaltakraujiško teiginio, kuriuo apsiginklavau prieš Navijos akis: turiu susitaikyti.

Kaip jis? - paskutinę žmonos žinutę skaitau vis iš naujo. Gniaužiu telefoną delne, kol pagaliau įstengiu sukurpti trumpą paaiškinimą: prastai. Na, ir trumpuolis. Kažin ar žemėje egzistuoja dar kas nors, galintis situaciją įstatyti į dviskiemenio žodžio rėmus taip profesionaliai?

Atsikratau mobilaus, jį įsprausdamas į džinsų kišenę. Tą akimirką snūduriuojantis tėvas silpnai sumurma. Jo lūpos įtartinai pamėlusios, o sulipę akių vokai krusteli. Blizgūs jo vyzdžiai tarsi žiūronai nuskenuoja palatą. Jis išvysta mane tūnantį ant kietos kėdės, veriantį jį sumišusiu žvilgsniu. Sėdžiu sustingęs lyg akmuo. Ir niekas negalėtų pasakyti ar tai baimė, ar vis dėlto tik niekuo nepagrįsta šoko būsena. Mūsų žvilgsniai susitinka. Nugirstu jį sunkiau atsikvėpiant. Jaučiu jo nebylų prašymą prieiti arčiau, todėl pakylu nuo kėdės.

– Kaip tu? Išsimiegojai? – tai lyg pasisveikinimas. Iškviestas gydytojų atsiradau čia jam snaudžiant. Mat seselės buvo sugirdę jam vaistų dozę, kurių poveikis jį užmigdė. – Skambino sesutė. Sakė, kad primygtinai prašei mane pamatyti. Dar minėjo, kad šiandien puikiai laikeisi.

– O kas man belieka? – nepraranda progos mestelėti silpną juokelį. Menkai šypteliu. – Kaip tu gyveni?

– Viskas gerai. Kol kas esu apsikrovęs darbais, bet greitai Kalėdos. Turėsiu šiek tiek išeiginių. Praleisim laiką kartu. Navija jau planuoja šventę. Šiais metais ji tiesiog pamišus. Dar lapkričio pradžioj prisipirko visokių kalėdinių niekučių, išpuošė namus. Vis kurpia scenarijus apie mūsų bendras Kalėdas tavo sodyboje.

Jis linkteli. Nugręžia pavargusį žvilgsnį į šoną, smeigia jį į sieną. Ištįsęs jo veidas skverbiasi į mano atmintį, lyg signalizuotų apie akimirkos laikinumą. Aštrus jo žandikaulis, rodos, tuoj perrėš popieriaus plonumo odą, o pavandenijusios jo akys vos pramerktos. Nugulėtų plaukų kuokštas dangsto raukšlėtą kaktą. Jis lėtai atsikvėpia. Nuskamba be galo sunkiai.

– Aš dūstu.

– Aš... aš pakviesiu gydytoją.

– Ne, – pristabdo mane ranka. – Man viskas gerai. Kalbu bendrai, – patikslina.