𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟹𝟻. | 𝙴𝙶𝚉𝙸𝚂𝚃𝙴𝙽𝙲𝙸𝙽𝙸𝙰𝙸 𝙵𝙴𝙽𝙾𝙼𝙴𝙽𝙰𝙸

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝗢𝗥𝗔𝗦 lauke šiąnakt klaikus. Liūtis pila lyg iš kibiro, o aš, kaip tyčia, likau priverstas į save sugerti patį gausiausią vandens debesį. Išblyškęs vėjas daužė veidą. Išvogė didžiąją dalį žodžių, kuriuos kaip atsargą buvau susigrūdęs į kišenes.

Bet dabar aš čia, laiptinėje. Stūksau prieš Doloresos buto duris, o mintyse jau konstruoju būsimą kalbą.

Nenudžiūvę lietaus lašai varva ne tik nuo šviežiai nuskalautų plaukų - tarsi varvekliai tįsta nuo nosies galo. Braukau juos ištisai. Noriu nudžiūti, bet labiausiai širdis trokšta nuo savęs nušluostyti staiga užgniaužusį jaudulį, kuris, bjaurybė, ir kliudo man nuspausti durų skambutį. Sustojusio laiko nupintas apklotas apgobia pečius. Tyla daro savo darbą - prasiskverbusi po oda, ima ten groti neramias melodijas. O aš užsimerkiu ir susigūžiu į paltą.

Tačiau baimėms nepaklūstanti ranka durų rankeną sugniaužia savarankiškai. Ledinis metalas pašiurpina odą, o laisvas kumštis kelissyk nedrąsiai sutriukšmauja.

Vienas.
Antras.
Trečias dungtelėjimas.

Tyla. Vėliau blausūs žingsniai kitapus durų. Dar vėliau atsargus krebžtelėjimas; ji žvilgteli pro durų akutę, tačiau daugiau nieko. Įdomu, ką, išvydusi mane galvoja. Ar aš keliu jai šleikštulį? Ar nors kiek jai rūpiu?

Skambu kaip mano tėvas.

– Doloresa, – glaudžiuosi prie durų. – Žinau, kad tu namie. Atidaryk.

Tyla. Gudruolė vis dar apsimeta, kad kitapus durų jos nėra nė kvapo, tačiau per daug gerai jaučiu ją nuotoliniu būdu.

– Praėjo šešios savaitės. Jei tu tikrai iki šiol ant manęs pyksi, tau negerai su nervais, – rodos, lyg bandyčiau juokauti, bet širdy jaučiu tik liūdesį. Atsidūstu. Užmerkiu nuo lietaus sudrėkusias akis. Aš permirkęs nuo galvos iki kojų. Štai, kodėl kūnas ima tirtėti. – Doloresa, aš... aš suprantu, kaip tu jautiesi.

– Nedrįsk liesti mano savijautos ir pasitrauk nuo durų, – pagaliau ji išsiduoda. Nuo jos balso nutirpsta kūnas.

– Mes turim vieną problemą - vienas kito savijautos niekada ir nepalietėm, – mainais į skaudų atkirtį duodu jai atsargų verdiktą. – Doloresa, prašau, nebūk tokia griežta.

– Ko čia atėjai?

– Jei atidarytum tas prakeiktas duris, komunikacija būtų žymiai paprastesnė!

– Gal ir atidaryčiau, bet nenoriu tavęs matyti.

– Ar tikrai?

Vėl mirtina tyla.

Galbūt veržiuosi po jos krūtine per daug tiesmukai.

– Ką tu čia veiki? – grįžtame prie to paties niekingo klausimo. Tikėjausi.

– Visų pirma, atėjau tau pasakyti, kad niekada tavim nesinaudojau, – pradedu ryžtingai. – Žinau, kad po visko, ką sužinojai apie mūsų tėvus, tu galvoji, jog tąkart permiegojau su tavim tik dėl savo interesų.