𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟷𝟽. | 𝙿𝚈𝙺𝙲̌𝙸𝙾 𝙳𝙴𝙱𝙴𝚂𝙸𝚂

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝗝𝗜 dingo. Septynios dienos be jos artumo kurstė manyje liepsnas. Laike tirpo ir pavienės žinutės, ir beprasmiai skambučiai, o ji - tarsi neegzistuotų ir tebūtų mano desperatiškos vaizduotės padarinys.

Automobilio salonas šįvakar slogus. Deguonis jame lyg būtų pripildytas helio. Jis plečiasi plaučiuose ir ima tampyti juos iš vidaus. Mane tąso atkakliai besiperšanti nuogąstis:

tą naktį buvau jai didžiausia klaida.
Būtent tai, ko aš labiausiai bijojau.

Nors kaip kitaip turėtų būti? Kuo dar, jei ne klaida, pavadinti spontanišką naktį, apsirėdžiusią vienkartinėmis emocijomis?

Ironiška. Juk tai aš turėčiau save kaltinti dėl visko, kas nutiko. Tai ji turėtų man būti pati nuodėmingiausia klaida. Vakarais matyti Naviją, jos blyškiame veide šmėžuojant Doloresos portretui, yra blogiausia, kas galėjo nutikti. Kurioje vietoje aš suklydau? Galbūt visas pražūtingas kelias prasidėjo gerokai anksčiau nei tą revoliucinę naktį Doloresos bute?

Nejučiomis prisimenu Navijai nesugrąžintą dalelę meilės, kurią ji man dosniai davė. Užplūsta sena meilė žmonai, tačiau ta meilė tarsi vaiduoklis. Kartu su ja manyje ima vaidentis vis daugiau neraminančių baimių, jog tikrosios meilės amato būsiu išmokęs neteisingai.

Aš šaltas. Niekas tokio savanaudžio ledo gabalo nenusipelnė. Niekam tokia ledinė meilė nereikalinga. Kaip Navija mane tokį gali pakęsti? Ar pakęs sužinojus, ką padariau?

Jai buvo neramu. Visą šią savaitę vis nerimo su reikalavimais jai duoti išsamią ataskaitą. Niekada taip nesielgdavo, tad baigiu prieiti išvadą, jog moteriškos nuojautos tikslumas išties egzistuoja. Ji nujautė. Turbūt įtaria, kad tąkart, nepasirodęs namuose iki vidurnakčio, aš iškrėčiau kažką negero. Tad nedrįsau jai žvelgti į akis. Kaltė manęs negraužė, tačiau nejaukumas išties daužė kūju per galvą.

O Doloresa lyg piktžolė tręšia save tuo klaikiu nejaukumu. Ji mane suviliojo. Suviliojo bjaurybę, kuris sumokėtų grynus pinigus, kad tik ir vėl nors akimirką sugrįžtų į tą patį viliojimo ratą.

Jos ratą.

Galbūt todėl aš čia. Sustoju prie Šeri namų kiemo ir viliuosi jos dukrą čia rasti. Keliskart paskambinęs į duris, ilgai už jų stūksoti nelieku. Netrukus atsiduriu šiltame namo viduje su nustebusia Šeri priešaky. Kaip ir paskutinįkart, kai buvau juodvi su Doloresa aplankęs, moteris dėvi miltais apsivėlusią prijuostę. Kaštoninius plaukus susikėlusi ant viršugalvio, mat šie nenaudėliai jai trukdo plušėti virtuvėje.

– Tai ką kepat šįkart? – užuot įprastai pasisveikinęs aš mesteliu jai klausimą, kuris, tiesą sakant, man rūpi mažiausiai.

Per prievartą išspaudžiu jai dirbtiną šypsnį, o ši jį priima kaip už gryną pinigą; matyti iš akių, kokia ji šįvakar patikli.

– Gaminu Napoleoną. Žinai, tu pačiu laiku. Paragausi ir pasakysi, ką manai, – šyptelėjusi praleidžia mane į namo gilumą. – Kokie vėjai atpūtė? – jos balsas nuvilnija virtuvėje.

– Užsukau pažiūrėti, kaip laikosi Doloresa. Senokai jos nemačiau. Pamaniau, gal kas atsitiko?

Nusispyręs batus šmurkšteliu virtuvės vidun. Susirangau už po langu įtaisyto stalo. Tuo tarpu Šeri pluša prie gardžiai akį traukiančio pyrago. Neskubėdama, tarsi mėgautųsi procesu, daro miltinių lakštų pertepimus skaidriu it stiklas kremu. Nugirstu jos atodūsį.