𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟸𝟽. | 𝙼𝙰𝚁𝙻𝙱𝙾𝚁𝙾 𝚂̌𝚅𝙸𝙴𝚂𝙾𝚂

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝗜̨𝗦𝗨𝗞𝗨 į kiemą. Rodės, sugaišau minimaliai, bet aplink tvyranti prieblanda kalba ką kita: dangus šįvakar gilus ir vėlyvas. Vienišas Šeri namas ir visa jo tvirtovė apsupta rūko.

Išlipu nedrąsiai, o žingsniai sužėlusioje žolėje įsispaudžia kartu su užtikrintumo stoka. Artinuosi prie paradinių durų, lange raibuliuojanti švieselė vilioja dar labiau. Kažkas mane vidun traukia lyg magnetas geležį. Bet netrukus šios magnetinės indukcijos lygis krenta - aš stabteliu.

Pakanka atidžiau įsiklausyti į pro namų sienas sklindantį šurmulį ir viskas pasidaro aišku:

tai tie patys bildesiai, kuriuos girdėjau telefonu.

Pasislepiu už namo kampo, netoli durų. Kūną sukausto svetima įtampa, o krūtinę prislėgia kaltė, kad vogiu svetimus pokalbius iš dar svetimesnių gyvenimų.

Nors tai ne pokalbiai - riksmai yra riksmai.

Jau seniai aišku, kad didžiojo konflikto protagonistės - Doloresa ir Šeri. Pirmosios balsą atpažįstu be vargo, tik dėl jos motinos akimirką suabejoju. Abidvi jos šaukia viena už kitą garsiau, o bendras gaudesys tik dar labiau suerzina smalsumą.

Krūpteliu darsyk.

Šįkart kažkas tikrai dužo.

Stiklo skilimą primenantį žvangesį nuseka karšta žodžių lavina. Suvirškinu tik nuotrupas, nes visa kita - prancūziškų sakinių nuotrupos. Doloresa šneka maišyta kalba, tačiau Šeri nesivargina ir viską kartu su pykčio nuodais pila prancūziškai.

– Aš turiu teisę žinoti! – šiurpus Doloresos riktelėjimas pašiaušia kūną. – O koks tavo sumautas reikalas? Pati savo gyvenimą susišikai, tai dabar žemyn tempi ir maniškį?

Svetimas dialogas gula tiesiai ant sąžinės. Sugėdinu save darsyk:

į kokį apgailėtiną šunsnukį aš pavirtau ir kokį velnią čia veikiu?

Krūptelėti priverčia ne pirmą kartą moterų dialoge pasigirdęs mano vardas. Kas per velniava vyksta už šitų sienų?

– Prie ko čia jis? Gal tau paranoja? – Doloresa šiurpiai atrėkia. Tokios baugios jos versijos tenka klausytis pirmą sykį. – Mama, man ne šešiolika, o dvidešimt šeši. Dėl Dievo meilės!

Vėliau ji įterpia kažką prancūziškai, o aš ir vėl lieku tūnoti prie sienos nesupratęs. Kelias akimirkas pastatas vibruoja nuo klaikaus šurmulio jame, tačiau staiga, kai atoslūgio aš mažiausiai tikiuosi, lauke stoja mirtina tyla. Sumirksiu, lyg suabejočiau ar nesivaidena, bet dėmesį ir vėl patraukia grubus Doloresos balso atgarsis:

– Žinai ką? Parėkauk viena!

Durų trenksmas nubilda mūrinėmis plytomis. Atsargiai, lyg ant adatų smaigalių, žengteliu atgal, tik iš už sienos išlįsti dar prisibijau. Atlipęs nuo namo, susiprantu, kad dangus jau šneka apie besiartinantį vidurnaktį - prieblanda čia virtusi beveik į visišką tamsą.

Šeri viduje lieka šūkauti viena. Decibelų stipris gerokai apmažęs, tačiau prancūziški atgarsiai girdisi be jokių trikdžių. Prie paradinio įėjimo išvystu ir pačią Doloresą. Laukan išbėgusi vien su petnešėles teturinčia bliuskute ir paraitotais džinsais, ji intensyviai mina ratus ant laiptų.

– Sumauta kalė! – koja iš visų jėgų spiria į sieną. 

Pasisukioja viename taške, rankomis vis šukuoja padrikai susitaršiusius plaukus, vėliau stipriai užspaudžia veidą. Pagaliau neapsikentusi sėda ant laiptų šono. Beturėkliu kraštu nuleidžia kojas. Vėliau nakties juodumoje sužybsi gelsvas ugnies blyksnis.