𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟹𝟷. | 𝚅𝙸𝚂𝙺𝙰𝚂, 𝙺𝙰𝚂 𝙳𝚄̄𝚉̌𝚃𝙰

༻  𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦  ༺

𝗞𝗢𝗞𝗜𝗔 bjauri likimo ironija - spaudžiu greičio pedalą vis stipriau, o jaučiuosi visai kaip Martinas, tądien lėkęs į Šeri namus. Tik tą kartą visos šios istorijos kortos dar tik pradėjo atsivertinėti, o šiandien likusius taškus, po dvidešimties metų mirtinos tylos, ketinu sujungti aš. Nežinau, ką tokia spontaniška kelione į Šeri Legrand namus aš iš tiesų bandau įrodyt, tačiau gerai žinau viena:

trokštu išsilaisvinti iš mane baigiančios sugniuždyti graužaties.

Ryžtingai kvėpteliu. Prisišvartavęs prie paradinių lauko durų, pajudu vidun. Kaip ir praeitą sykį, mudviems su Doloresa sėdint ant namo laiptukų, už durų verda nieko gero nežadantis barnis. Nors šįkart ne toks aršus kaip tąsyk, tačiau užtektinai stiprus, kad skeltų man į skruostą antausį. Prisiklijuoju prie pat durų ir gerai įsiklausau:

– Koks tavo sumautas reikalas, su kuo aš bendrauju? – girdžiu Doloresą tvardant balse kunkuliuojantį įniršį, tačiau tai tik laiko klausimas, kada didysis nuodų branduolys iš jos išsiverš. – Ką jis tau padarė, kad tu šitaip jo nekenti?

– Parce que je connais son père!

Pusė prancūziškų Šeri žodžių praslįsta pro ausis, nepalikę jokių žymių, tačiau paskutinysis man į paširdžius sminga tarsi kulka:

dedu paskutines viltis, kad savo tėvą šitam balagane nugirdau klaidingai.

– Mama, nebūk juokinga! – Doloresa sarkastiškai nusišaipo. – Elijus net nėra Nelsonas, o tu vis dar tuo šventai tiki. Apie kokį tėvą tu kalbi?

– Manai, aš kvaila? Man seniai aišku, kas jis per vienas!

Pagaliau Šeri prašnenka angliškai. Kūnas nueina pagaugais, o galva ima svaigti nuo mintyse besisukančio verdikto: atėjo galas.

– Iš kur tu žinai, kad jis Hatsonas? – Doloresa spaudžia Šeri prie sienos. Girdžiu ją bandant išsukti uodegą. Jaučiu, kaip desperatiškai ji glaisto per daugelį metų įsišaknijusius melus, tačiau bijau, kad toliau jau nebėra kur eiti.

– Nes Hatsonas užmušė tavo tėvą!

Tyla. Nustėru dėl kontrasto - riksmas deformavosi į kapų tylą.

Pabeldžiu į duris. Nors greičiau turėčiau sakyti, kad į kietą medieną subaladoja savarankiškas kumštis, o ne aš pats. Pasąmonė jau seniai klykia, skatindama iš šio užkeikto kiemo nešti sausas vilnas. Tačiau jau vėlu. Doloresą nuo manęs skiria vos menkas slenkstis po kojomis.

– Nedrįsk jo įleisti! – grėsmingas Šeri šūktelėjimas ataidi iš svetainės. O neperskaitomas Doloresos žvilgsnis baigia perverti mane pusiau.

– Doloresa, prašau, neišvaryk manęs, aš viską girdėjau, aš -

– Elijau, kas čia vyksta? – pertraukia mane lyg mirusiu balsu. Ji liovusis net mirksėti.

– Man žūtbūt reikia pasikalbėti su tavo motina. Gali būti, kad mes brolis ir sesuo.

– Ką? – isteriškai susijuokia.