𝗥𝗔𝗨𝗗𝗢𝗡𝗔 | ✔︎

𝟷𝟿. | 𝚁𝙴𝚅𝙾𝙻𝙸𝚄𝙲𝙸𝙽𝙴̇𝚂 𝙽𝙰𝙺𝚃𝚈𝚂

༻ 𝗘 𝗟 𝗜 𝗝 𝗨 𝗦 ༺

𝗔𝗧𝗦𝗣𝗜𝗡𝗗𝗬𝗦 veidrodyje. Svetimas portretas slankioja rasotame stikle. Kažkada tokiomis apstulbusiomis akimis stebėjau savo brolį. Suvyriškėję jo bruožai ir veide įsirėžusi branda buvo tarsi svetimkūnis, su kuriuo apsiprasti prireikė laiko. Šiandien žvelgiu į patį save ir negaliu liautis kvailai savęs klausinėjęs, kiek tiksliai laiko prireiks pripratimui prie štai šios savo versijos?

Plaučiai apsunkę. Nudelbęs akis, paleidžiu kriauklės čiaupo srovę. Lediniu vandeniu užpilu nuo karščio degantį veidą. Delnais trinu skruostuose skyles. Šveičiuosi, lyg pusę savo gyvenimo būčiau voliojęsis dumble. Man baisu, nes gerai žinau, kad plaunu nuo savęs ne brandą, ne veido bruožus ir net ne odos poras užkimšusią įtampą.

O ką gramdau iš tiesų?

Kas tai? Iš atminties neblėstanti revoliucinė naktis Doloresos miegamajame? O galbūt tai tos nerimastingos Navijos akys?

Dieve, juk tai aš, - atsipeikėjęs mintyse priimu šiurpų verdiktą.

Nedrąsiai dirsteliu į atvaizdą vonios veidrody: štai ir jis - sutvėrimas, gimdantis manyje vienodos veislės baimių srautus. Šiame kūne tūno kelios Elijaus versijos: viena - ta įprastoji šalto racionalo pusė, kita - jautri gyvastis, kurios tikrumo aš prisibijau.

Manyje pasibeldė bjaurybė kaltė. Atsivilko į šį kūną tik praėjus dvejoms savaitėms po nuodėmingo atskaitos taško svetimame miegamajame. Nejau tik dabar manyje pradės suktis tikrieji pragaro ratai? Kuriam laikui liksiu šitokiais supančiotais jausmais?

Mano sąžinė šaukia be žodžių, nes Navijos žvilgsnis tiesiog nepakeliamas. Įtariomis akimis ji nurenginėja visas mano silpnybes. Net ir šiąnakt rymo ant lovos krašto, vis dirsčioja į spingsintį mano atvaizdą vonioje.

– Nemiegosi ant sofos? – išvydusi mane sliūkinant į lovą, ji apsimeta nustebusia.

– Man jau geriau. Paskutiniu metu ramiai miegu. Net vaistų mažiau geriu.

– Įdomu, kas taip pataisė tavo sveikatą, – apsimesdama susimąsto.

Tarp mūsų tvyro suodinas įtampos debesis ir aš visai nenusiteikęs laukti iš jo prapliupsiančios liūties.

– Gal šiandien užteks taip į mane gilintis? – lyg tik nekaltai pasiūlydamas, kilsteliu antakius. – Geriau paskaitom dar kelis laiškus.

Posūkis temos nukreipimo link.

Klausimas retorinis, tad pritarimo iš jos nelaukiu. Nuo komodos stveriu krūvelę pageltusių lapų. Susikuičiu pataluose, o Navija, lyg sėlindama, prišliaužia artyn. Pasitaisęs akinius, ranka perkošiu suvargusius plaukus. Minėta įtampa nuslūgsta lyg rūkas. Tačiau kažkoks svetimkūnis sėdi, išsikerojęs per visą krūtinės ląstą. Lyg metalinis dangtis slegia kūną prie grindinio. Žinau: tai ta prakeikta, nuo ryto mane į gabalus kapojanti kaltė. Pagaliau ta baidyklė apsireiškė.

Ar tai ženklas, kad nesu toks jau nežmogiškas?

– Klausyk, – Navija išsklaido ore kybojusią tylą. Man iš delno griebia popiergalius, kurie tebuvo vienintelis mano išsivadavimas nuo įtarių žmonos akių. – Elijau, kiek kartų aš tavęs turėsiu klausti to paties?

– O kiek dar kartų žadi versti mane teisintis? – jos užuominas perprantu lengvai. Trenkiu jai per liežuvį su liepsnojančia pretenzija akyse.

– Tiek, kiek reikės, – piktai išspjauna. – Kai išmoksi sakyti tiesą, tada galėsi man priekaištauti.

– Po galais, Navija, neerzink manęs! – leidžiu sau įniršti, nes gerai žinau, kad ši mano emocinė stadija ją visada sukrečia. Teoriškai ji jau turėtų nuo manęs trauktis ir atslūgti. Juk pažįstu ją kaip nuluptą. Kur, po velnių, tie žingsniai atgal?

– Kodėl tu taip vengi apie tai kabėti? Aš tik klausiu, kur tu tąkart pusė nakties basteisi?

– Nuo kada tu šitaip mane įtarinėji?! – šūkteliu. – Dėl Dievo, Navija, ar aš tau kada nors melavau? Kas per sąmokslo virsmai dedasi toj tavo galvoj?!

– Gal tu visai kvailas?! Grįžti namo pusė trijų nakties ir manai, kad aš į tai nesureaguosiu? Elijau, aš niekad nelendu į tavo asmeninius reikalus, bet šito jau per daug!

Kai atšaukia, išvystu palengvėjimą jos veide. O aš nesiliauju stebėjęsis. Žiūriu ir netikiu, kad tai ji - moteris, su kuria po vienu stogu praleidau penkerius metus. Nejaugi tai dar viena revoliucinė naktis? Juk tik šiąnakt išvydau tokį gluminantį Navijos veidą. Tik šį vienintelį kartą ji pasiryžusi nepaleisti iš rankų temos, kuri lyg grėsmingai tiksinti granata gali sprogti bet kurią sekundę ir nusinešti aplinkinių gyvybes anapilin.

Kur dingo jos drovumas ir lankstumas?

– Sakiau tau jau šimtą kartų: kelias valandas buvau susitikęs su Doloresa. Vėliau likau mieste vienas. Praradau laiko nuovoką. Likusias valandas tiesiog pravaikštinėjau centre. Tu žinai, kaip aš mėgstu slankioti pakampiais.

– Ar aš tau panaši į kvailę? Šliaužiojai mieste iki pusės trijų? Nuo kada tu toks išprotėjęs naktinių pasivaikščiojimų mylėtojas?!

– Liaukis kelt bereikalingas isterijas. Man skauda galvą, – vietoj nuoširdžios tiesos ji gauna skaudų kirtį į veidą: užpilu ją šalčiu ir atžagarumu. Nesiruošiu murkdytis kankynes primenančiuose ginčuose.

Grubiai jai iš rankų išplėšiu tėvo laiškus. Tarsi kulka iššoku iš patalų ir kulniuoju lauk iš miegamojo. Pustausi padus žaibišku greičiu.

– Ei, kur dabar susiruošei?

– Kuo toliau nuo šito beprotnamio!

– Elijau, kur tu tą naktį buvai?

– Pas Aleksą! – šįkart žodžius išstaugiu jai visa gerkle.

Nejuokauju. Decibelų vibracija sudrebina langų stiklus, o Navija krūpteli. Atsidūręs už durų, iškart imu svarstyti, kas manyje išprovokavo tokią netvardomą agresiją. Ir su kiekviena sekunde, besislapstant nuo žmonos tamsiame koridoriuje, aš artinuosi prie šiurpios išvados:

Melai. Tai jie pagaląstais durklais raižo mano išlepusią sąžinę.

Na, štai. Pagaliau į šią absurdišką istoriją įvėliau ir savo niekuo dėtą brolį. Gėdingo šio spektaklio artistų sąrašas ima plėstis, o iš krūtinės ramybę išsėmė baimė nuslysti nuo plonyčio lyno, saugančio mane nuo didžiųjų gyvenimo griūčių.

Į pirmą namo aukštą nusileidžiu lyg viesulas. Koridoriaus durimis trenkiu iš visų jėgų - noriu, kad pasaulis išgirstų mano pyktį. Tik kol kas dar bijau išsiduoti, kas iš tiesų tą įtūžį išprovokavo. Jei pripažinsiu didžiąsias savo klaidas, aklai pasirašysiu mirtiną nuosprendį su pačiu savimi. Susipyksiu su savo portretu.

Esu tik per vieną žingsnį nuo pražūtingo atsiskyrimo nuo vienos iš keleto Elijaus Hatsono versijų.